| tai sakytiniai, dažniausiai siužetiniai, prozos kūriniai, nors kartais pasitaiko ir rimuotų ∆. ∆ sekimas yra universalus reiškinys, būdingas tiek primityvioms, tiek modernioms visuomenėms, o kūrinių formos ir turinys netgi labai skirtingose kultūrose išlieka gana panašūs. Daugelyje ∆ aptinkama senųjų papročių, tikėjimų, gyvensenos, ritualų liekanų. ∆ bendruomenėje perteikiamos žodžiu – iš lūpų į lūpas, dažniausiai seni žmonės jas seka jaunajai kartai. Kiekvienas pasakotojas ∆ seka skirtingai, tačiau, nors pasakotojas mano, jog jis seka pasaką taip, kaip nori, iš tikrųjų skirtinguose kūriniuose randame ir labai pastovių esminių elementų, ir tradicinių kintančių detalių. ∆ sekamos didaktiniais, estetiniais ir pramoginiais tikslais. Dažniausiai jose perteikiamos tam tikros bendruomeninės elgesio taisyklės. Šiais ∆ pasakos žodinėje tradicijoje jau baigia išnykti, tačiau aptinkamos kūrinių adaptacijos: vaikai klausosi pasakų, kurias perskaitė ir į skaitmenines laikmenas įrašė aktoriai. ∆ skirstomos į žanrinius skyrius: pasakos apie gyvūnus, stebuklinės pasakos, pasakos-legendos, parabolės, novelinės pasakos, pasakos apie kvailą velnią, buitinės pasakos, melų pasakos, formulinės pasakos, pasakos be galo. Skirtingų žanrinių skyrių ∆ skiriasi santykiu su tikrove, fantazijos pobūdžiu.
|
