| laikomos tradicinės frazės, kuriomis išreiškiama konkrečių įvykių, situacijų, asmenų vertinimas (dažniau nepalankus), replikos, sakomos tam tikrais atvejais; sintaksiškai priežodis gali būti trumpesnis nei sakinio apimties (Nei į tvorą, nei į mietą; Šaukštai popiet). Priežodžiais laikomi ir tradiciniai palyginimai (Gudrus kaip lapė; Gyvena kaip žirnis prie kelio), kai kurie frazeologizmai (išėjo šunims šėko pjauti; devintas vanduo nuo kisieliaus). Priežodžių kategorijai artimi ir vad. situaciniai posakiai – replikos, sakomos tam tikra proga (Vilką minim, vilkas čia), ar išprovokuotos kito asmens pasakyto žodžio (Kad rodos, tai žegnokis – kam nors abejojant ištarus „rodos“). Lietuvių patarlėms ir priežodžiams būdinga metaforinis reikšmės perkėlimas, hiperbolės, personifikacijos. Tradicinės patarlės yra itin glaustos formos ir talpaus turinio. Daugumos leksika buitinė. „Žemąja“ leksika neretai sustiprinamas komiškumo efektas. Patarlių nei priežodžių struktūra tradicijos nereglamentuojama, tačiau yra sintaksinės struktūros modelių, būdingų daugelio tautų patarlėms – paralelės, palyginimai, konstrukcijos Kas... tas...; Koks... toks...; Kur... ten...; Jei... tai... Patarlės poetinis vaizdas gali būti sustiprinamas ritmu ir eufonijos priemonėmis (rimais, aliteracijomis, asonansais).Seniausių lietuvių kalba užrašytų patarlių pavyzdžių yra pirmuosiuose lietuviškuose raštuose (J. Bretkūno, M. Daukšos Postilėse, K. Sirvydo Punktuose sakymų). Lietuviškai užrašytų M. Lietuvos priežodžių yra vokiškame M. Pretorijaus veikale Prūsijos įdomybės (XVII a. pab.). Pirmieji stambūs patarlių ir priežodžių rinkiniai XVII–XVIII a. sudaryti M. Lietuvoje (J. Brodovskio, F. Pretorijaus žodynų rankraščiai). XVII a. šiek tiek jų paskelbė D. Kleinas, XVIII – P. Ruigys, K. Milkus, XIX–XX a. skelbė S. Daukantas, A. Šleicheris (Schleicher), V. Krėvė. 2000 metais pradėtas leisti daugiatomis sąvadas Lietuvių patarlės ir priežodžiai. |
