| vienas archajiškiausių folkloro žanrų, tebegyvuojančių iki mūsų dienų. Bene seniausi ∆ tekstai paliudyti šumerų rašto paminkluose (II tūkstantmetis pr. Kr.), jų gausiai būta antikoje ir ankstyvaisiais viduramžiais. ∆ − tai maginės formulės, kuriomis siekiama paveikti kitą asmenį arba mitinę būtybę, ligą, gyvūną, augalą, gamtos reiškinį, pvz. Bitelės bitelaitės, nekliudykit rankaičių kaip liepelės šakaičių meduotų, nekliudykit (kad bitės nekąstų); Gumbas turi savo dvarą. Išsikočiok, išsivoliok ir ant daikto atsistok! (nuo pilvo dieglių). ∆ sakomi gydant, siekiant ūkinės, vedybinės ar kitokios sėkmės bei norint apsisaugoti; kartais ∆ siekta ir pakenkti. ∆ tekstas paprastai kartojamas keletą kartų (tris, devynis arba triskart devynis). Kadangi didžiulė reikšmė teikiama kalbinei (verbalinei) raiškai, užkalbėjimai neretai tampa poetiniais tekstais, pvz.: Žemės žemybe, dangaus dangybe, gyvatės piktybe! Imk savo piktybę, atiduok mūs gėrybę! (užkalbėjimas nuo gyvatės įkandimo).Specifinis teksto pavidalas ir poetiškumas sukuria prielaidas jų vokaliniam atlikimui, tačiau lietuvių užkalbėjimams, skirtingai negu vokiečių ar suomių, dainuojamoji forma nebūdinga. Visgi vokalinis atlikimas būdingas kitiems folkloro žanrams, kurie artimi užkalbėjimams, pvz., maginiams piemenų šūksniams, kuriais siekiama paveikti gyvulių ar paukščių elgesį, vadinamiesiems piemenų verkavimams, kuriais kreipiamasi į saulę bei debesis (Nuvažiuok, debesėli, sunkiuose ratuose! Atvažiuok, Saulele, rateliuose, rateliuose!), taip pat maginės paskirties dainuojamiesiems pasakų intarpams. Visi šie žanrai, įskaitant ir ∆, sudaro bendrą maginių tekstų fondą.∆ tradicijoje svarbus yra ne tik tekstas, bet ir visas maginių judesių kompleksas (užkalbėtojo veiksmai – sukimas, rišimas, spjaudymas, pūtimas ir t. t.), laiko ir vietos pasirinkimas, maginės priemonės (druska, žarijos, žolės, riebalai ir t. t.), pvz.: Dešinės rankos bevardį pirštą pasispjaudydavo seilėmis, o po to pakaitomis trindavo sausą medžio šaką bei tą dedervinę ir tris kartus sakydavo: „Kaip naktis dyla, kaip diena dyla, ir kaip ši šaka džiūsta, tegul ir šita dedervinė išdžiūsta!“ Dedervinė pranykdavo. Senąją lietuvių užkalbėjimų tradiciją smarkiai paveikė krikščioniškoji kultūra; prie ∆ prisišlieja, o kartais netgi juos pakeičia maldos ir krikščioniškų sakralinių tekstų fragmentai. Archajiškojo sluoksnio ∆ dažniausiai būna trumpi, tekste dominuoja formulė – linkėjimas, prašymas ar įsakymas, grasinimas, prakeiksmas, pvz.: Aukseli, sidabrėli, eik gurban gulti. Saulė eina, mėnas eina, niekam škados nedaro, eik gurban gulti (nuo gyvatės). Krikščioniškos kilmės lietuvių užkalbėjimams būdingas siužetiškumas: paprastai juose primenamas vienas koks šventosios istorijos epizodas, kurio žodžiai įgyja maginės galios, pvz.: Kaip šventas Jonas krikštijo Poną Jėzų Jordano upėje, sustojo vanduo. Taip toje žaizdoje tegu kraujas sustoja! (nuo kraujavimo).∆ gali būti sakytiniai arba rašytiniai. Sakytiniai ∆ yra balsu ar pašnibždomis sakomos žodinės formulės, o rašytiniais vadinami tie patys tekstai ar atskiri žodžiai bei ženklai, kurie yra rašomi ant popieriaus, audinio, medžio, duonos, riebalų ar pan. Dažniausiai tai nelietuviški žodžiai bei raidžių kombinacijos; pavyzdžiui, Lietuvoje plačiai buvo paplitusi SATOR formulė, arba „magiškasis kvadratas“ (žodis rašomas penkių eilučių kolonėle, ir jį skaitant bet kuria kryptimi išeina tas pats žodis). SATOR žinota jau antikinėje Romoje, vėliau naudota viduramžių Europos maginiuose tekstuose. Rašytiniai ∆ yra nebūdingi lietuvių maginei tradicijai, jie į Lietuvą atėjo per krikščioniškąją bei judėjiškąją magiją. ∆ artimos maldelės ir būrimai. Seniausias lietuviškai užrašytas ∆ yra iš XVI a. raganų teismų. Tačiau ∆ kaip tautosakos kūrinius imta užrašinėti tik XIX a. 1846 m. A. L. Jucevičius paskelbė užkalbėjimą nuo gyvatės įkandimo: „Karaliau liepsnotas, gyvačių Viešpatas, žvilgtelėk akele po savo karūnėle, Atimk žandelį [=geluonį] nuo to vargdienėlio“. ∆ užrašymo ir skelbimo istorijai nusipelnė A. Becenbergeris, E. Volteris, M. Slančiauskas, V. J. Mansika, J. Balys ir kt. |
