| lit-ros ir teatro istorijos reiškinys, klestėjęs tris pirmuosius XX a. deš. ∆ formavosi kaip reakcija į XIX a. pab. – XX a. pr. meno tendencijas – neoklasicizmą, neoromantizmą, natūralizmą bei impresionizmą. ∆ objektas – krizinis visuomenės bei pasaulio būvis. Pabrėžiama būtinybė atsinaujinti žmonijai, rodomas pražūtingas techninės civilizacijos poveikis žmogui. Žmogaus esmę dažniausiai perteikia depersonalizuoti veikėjai (Bankininkas, Tėvas, Sūnus ir pan.). ∆ reiškia tikėjimą, jog sukurti naują pasaulį galima tik keičiant ir tobulinant patį žmogų. Pagrindinė problema – žmogaus kitėjimas (iškeliama protagonisto – Naujojo Žmogaus samprata). Pagrindinė ∆ herojų saviraiškos priemonė – monologas. Ekspresionistai pasisakė prieš meno ir realybės sutapatinimą, dramoje ir scenoje daug dėmesio skyrė ekspresyviai išraiškai (lot. expressio – išraiška): naudojo įvairius sceninius efektus (kaukės, pantomima, abstraktus scenovaizdis), retorines kalbos priemones (scena – sakykla ar kalbėtojo tribūna). ∆ primenamisteriją (teminė ir struktūrinė paralelė: ∆ vadinama „išganymo“ drama, joje kuriama protagonisto paralelė su Kristumi, rodomas herojaus kančių kelias – „stotys“), jai būdinga atvira draminė kompozicija. Ekspresionizmo pirmtaku laikomas A. Strindbergas (Sapnas, 1902, Į Damaską, 1893–1903). ∆ rašė F. Vedekindas (Wedekind) (Pavasario pabudimas, 1891, dilogija Lulu (Žemės dvasia, 1895 ir Pandoros skrynia, 1902), R. J. Zorgė (Sorge) (Elgeta, 1912), E. Toleris (Toller) (Pasikeitimas, 1919, Masė – žmogus, 1921), G. Kaizeris (Kaiser) (Kalė miesto piliečiai, 1914; trilogija Koralas. Dujos I. Dujos II, 1917–1920; Pragaras. Kelias. Žemė, 1919) ir kt. Lietuvių dramaturgijoje ekspresionizmo bruožų yra V. Bičiūno pjesėje Brolio Vitolio naktys, 1928, P. Gintalo Dinamo 1000 H. P., 1930, S. Šemerio Mirties mirtis, 1924, Vydūno dramaturgijoje (misterija Jūrų varpai, 1914, tragedija Pasaulio gaisras, 1928 ir kt.). |
