| (nekanoniškasis dramos modelis): 1. aristoteliškojo dramos modelio taisyklių nesilaikanti Viduramžių, Renesanso (V. Šekspyro (Shakespeare) ir kt.), Romantizmo dramaturgija, pagrįsta laisva kompozicija, tragizmo ir komizmo, prozinės ir eiliuotos kalbos, fantastikos ir tikroviškumo jungtimis.
2. XX a. susiformavęs modernios dramos modelis (H. Ibseno, A. Strindbergo, A. Čechovo, M. Meterlinko (Maeterlinck) ir kt. dramaturgija).
?∆ pakito požiūris į draminioveiksmo (konflikto) turinį ir šaltinius, fabulos reikšmę dramos struktūroje. Dramos veiksmą gali sudaryti kelios fabulos, vietoj „tikrovės imitavimo“ (mimezės) kuriama „tikrovės vizija“. ∆ personažus sunku skirstyti į protagonistus ir antagonistus: čia nėra įprasto konflikto ir aiškiai susiskaldžiusių priešiškų jėgų, personažų santykiai – daug gilesnių ir sudėtingesnių dalykų išraiška. ∆ konfliktoribas išplėtė A. Čechovas, savo pjesėse vaizdavęs žmogaus siekimų susidūrimus su neįvardintomis jam priešiškomis jėgomis. ∆ būdinga atvirastruktūra. Laikas, kitaip nei įprastoje dramoje, iš veiksmo fono čia tampa svarbiu kūrinio sandaros ir prasmės komponentu: laiko kaita vyksta suvokėjo akivaizdoje, laikas sustabdomas, komentuojamas (M. Frišo (Frisch) Biografija: vaidinimas, 1968; J. Grušo Adomo Brunzos paslaptis, 1967). ∆ atgaivintas ir išplėtotas „pjesės pjesėje“ principas (L. Pirandello Šeši personažai ieško autoriaus, 1921, K. Binkio Generalinė repeticija (1940); J. Grušo Pijus nebuvo protingas (past. 1974, išsp. 1976).
∆ atsiskleidžia naujas psichologizmopobūdis: gilinamasi į žmogaus sąmonės sferą, prigimties dvilypumą bei pasąmonės reiškinius, vidinių konfliktų raidą (A. Strindbergo Sapnas, 1902, Į Damaską, 1904; J. O’Nilo (E. O’Neill) Imperatorius Džonas, 1921, Vydūno Probočių šešėliai, 1908, Jūrų varpai, 1914; J. Glinskio Grasos namai, 1970). ∆ personažas „suskaidomas“ (Adomas ir Brunza J. Grušo pjesėje Adomo Brunzos paslaptis, 1967, A. Vienažindys – kunigas ir poetas – R. Granausko Rožės pražydėjimas tamsoj, 1978); naudojamos kaukės (B. Brechto Gerasis žmogus iš Sezuano, 1943, M. Frišo Kinų siena, 1946, Vydūno Jūrų varpai). Kartais personažas tampa apibendrinta socialine, moraline ar idėjine kategorija, vadinamas bendriniu vardu (Šviesveidis Moksleivis, Kareivis, Pranašas Vydūno Pasaulio gaisre, 1928, Autorius, Senelis, Senelė K. Ostrausko pjesėje Gyveno senelis ir senelė, 1963). Kalbėjimas dažniausiai liudija ne personažo valią ir siekimus, o jo būseną, nuotaikas (Vydūno Jūrų varpai, A. Škėmos Ataraxia, 1961, K. Ostrausko Eloiza ir Abelardas, 1985). |
