Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

Monodrama Visi terminai

drama, kurioje vieno asmens kalbėjimas, monologas, tampa užbaigtu kūriniu. ∆ išryškėja dramos monologo dialogiškumas: nors čia kalba vienas veikėjas, bet jo kalbėjimas skirtas kitam žmogui norint jį prakalbinti, paveikti, išjudinti. ∆ pradininkas – prancūzų rašytojas ir kino režisierius Ž. Kokto (Cocteau) (Žmogaus balsas, 1930, Abejingas gražuolis, 1946). ∆ populiari ir absurdo teatro kūriniuose (S. Beketo (Beckett) Laimingos dienos, 1961, Paskutinė Krepo juosta, 1958 ir kt.). Lietuvių ∆ turi savitą istoriją. XX a. pradžios lietuviškųjų vakarų monologai gali būti laikomi lietuviškosios ∆ užuomazga (Žemaitės Monologas caro tarno, Klebono gaspadinė, Vaižganto Negryna sąžinė, Paskutinį kartą, Rašėjas, L. Giros Dekoracijos ir teatras, Ir mazgelis nepadėjo). Po keleto dešimtmečių pasirodė gerokai pakitusios ∆: V. Juknaitės Vainuto raštininkas (1996) – poeto A. Baranausko jaunystės metų mintys ir svajonės; K. Ostrausko koliažas Vaižgantas (1994), sudarytas iš Vaižganto raštų, išradingai pasinaudojant jo beletristiniais kūriniais, publicistiniais rašiniais, atsiminimais, laiškais, autobiografinių dokumentų tekstais, kitų autorių užrašytais rašytojo pasisakymais.