| (pranc. vaudeville voix de ville – miesto balsas), lengvos komedijos žanras, kuriame dialogai ir draminis veiksmas grindžiamas intriga, anekdotiniu siužetu, papildomi muzikiniais intarpais, dainomis – kupletais, šokiu. Iš pradžių ∆ buvo vadinamos dainelės – kupletai XV–XVI a. nedidelėse komiškose pjesėse, vaidinamose Paryžiaus mugių teatrų. ∆ žanras suklestėjo XVIII a. antroje pusėje, Prancūzijos revoliucijos metais, kai kandūs kupletai, lydimi jiems pritaikytos lengvai įsimenamos melodijos, plačiai pasklido po Paryžių ir jo apylinkes (1792 Paryžiuje commedia dell’arte tradicijas saugojusio „Comédie – Italienne“ aktoriai įkūrė teatrą „Vaudeville“). XIX a. ∆ tapo neilga, intriguojančios fabulos pramogine pjese, kurioje veiksmas ir dialogas keisdavosi su muzika, šokiu ir dainomis (E. Skribo (Scribe), E. Labišo (Labiche) dramos). Prancūzų ∆ tradicija veikė XIX a. komediją, ∆ pradėjo kurti įvairių šalių autoriai (∆ žanrui artimos vienaveiksmės A. Čechovo pjesės Meška, Jubiliejus, Piršlybos ir kt.). ∆ tradicijas tęsia pramoginis bulvarinis teatras ir jam kuriantys dramaturgai. Lietuvoje ∆ žanro pjesių sukūrė S. Čiurlionienė-Kymantaitė (Kuprotas oželis, 1919), J. Grušas (Nenuorama žmona, 1956). |aušra Martišiūtė |
