| iš lot. miraculum – stebuklas), viduramžių religinės dramos žanras, kurio siužeto šaltinis – stebuklas, padaromas šventojo arba mergelės Marijos, gelbstint atgailaujantį nusidėjėlį. ∆ paprastai susidėdavo iš dviejų dalių: pirmoji vaizdavo nusidėjėlio nuodėmingą gyvenimą, o antroji – stebuklus, atgailą ir dorybės kelio suradimą. Pirmasis žinomas ∆ žanro kūrinys – prancūzų truvero Žano Bodelio (Bodel) Vaidinimas apie šv. Mikolajų (1200), siužetas susijęs su XII–XIII a. kryžiaus žygiais. Dažnai ∆ buvo kuriami pagal lotyniškų avantiūrinių apysakų, miestiečių fablio ir epinių poemų siužetus. Buitinių scenų gausėjimas ∆ priartino prie buitinės dramos, kurioje išliko krikščioniškas moralas.
∆ išliko ir Renesanso epochoje: XV–XVII a. Ispanijoje buvo ypač populiarios „pjesės apie šventuosius“ (Lope de Vegos, T. de Molinos, P. Kalderono (Calderon) kūriniai). XVII–XVIII a. jėzuitų mokyklinių teatrų repertuaruose išsaugotos kanoniškosios ∆ savybės. Simbolizmui atgaivinus susidomėjimą religine tematika, darsyk buvo prisimintas ir viduramžių ?∆. Kai kuriuose kūriniuose „stebuklas“ įgavo satyrišką interpretaciją (M. Meterlinko (Maeterlinck) Švento Antano stebuklas, 1904). Lietuvių dramaturgijoje ∆ bruožų yra A. Kairio dramoje apie karalaitį Kazimierą Šventasis princas (1984), A. Lansbergio diptiche apie šv. Kazimierą Vėjas gluosniuose (1956) ir Gluosniai vėjuje (1973), K. Ostrausko paradoksalioje biblinėje sakmėje apie prikėlimo iš mirusiųjų stebuklą Lozorius (1971). |
