| (gr. mystērion – paslaptis, slapta tiesa): 1. apeigos, siejamos su senovės dievų kultu, kuriose galėjo dalyvauti tik įšventintieji (sen. Graikijoje minimos Eleusino ?∆).
2. viduramžių religinės dramos žanras (XIV–XVI a.). ?∆ buvo vaidinamos religinių bei miesto švenčių metu, vaidinimą organizuodavo miesto valdžia (municipalitetai) kartu su amatininkų cechais, vaidindavo aktoriai mėgėjai, pasirodydavo mimai, žonglieriai.
?∆ paprastai sudarydavo serija epizodų, sukurtų pagal Senojo bei Naujojo Testamento siužetus ar šventųjų gyvenimo temomis. Religinio turinio scenas keisdavo komiškos, buitinės intermedijos, farsai. „Vaidinimo vadovai“ rūpindavosi tik atskirų scenų (o ne ∆ visumos) pastatymu. ∆ buvo vaidinamos keletą dienų. ∆ vaidinimai ėmė įgyti burleskos bruožų, todėl sunerimusi Bažnyčia apie XVI a. vidurį ∆ uždraudė. ∆ žanrą atgaivino romantikai (Dž. Bairono (Byron) Kainas, 1821, A. Mickevičiaus Vėlinės 1823–1832); epizodinė, atvira ∆ kompozicija imponavo simbolistams, ekspresionistams, neoromantikams, siurrealistams. Lietuvoje XX a. pr. ∆ buvo vadinami dramos kūriniai, alegoriniais vaizdais atskleidžiantys tautos istorijos kelią: trečioji Vydūno Probočių šešėlių dalis „Šventa ugnis“ (1900), Jūrų varpai (1914), V. Mykolaičio-Putino Nuvainikuota Vaidilutė (1927), L. Giros Beauštanti aušrelė (1913), Paparčio žiedas (1928), V. Krėvės-Mickevičiaus Likimo keliais (t. 1–2, 1926, 1929). Lietuvoje nuo 1923 m. daugiausiai ateitininkų draugijos iniciatyva įvairių švenčių proga pradėti rengti masiniai ∆ vaidinimai po atviru dangumi – Kaune ant Ąžuolyno kalno, Palangoje ant Birutės kalno, ant Rambyno kalno. |
