| (gr. melōdia – daina), XVIII a. atsiradęs žanras, orientuotas į masinio žiūrovo emocijas ir etines nuostatas. ∆ būdinga paprastos ir suprantamos situacijos, personažų konfrontacija, teigiamų personažų idealizavimas ir neigiamų juodinimas, vyrauja moralinė problematika, dinamiška intriga, laiminga pabaiga. Publikos dėmesį ∆ palaikydavo kvapą gniaužiantys scenos efektai: gaisrai, potvyniai, žemės drebėjimai ir pan. ∆ perteikia svarbius žmogaus prigimties bruožus, tačiau jai trūksta brandumo, turtinga vaizduotė čia stokoja intelekto; melodrama lyginama su tuo vaiko brendimo etapu, kai vaizduotėje kuriami pasakiški pasauliai, mintis atrodo visagalė, kai nejaučiama skirtumo tarp aš noriu ir aš galiu.
Ketvirtajame XX a. deš. ∆, patį populiariausią bulvarinių teatrų žanrą, Ž. Kokto (Cocteau) poetizavo savo pjesėse naudodamasis ∆ būdingais persekiojimo, herojui priešiškos aplinkos motyvais (Orfėjas, 1925, Žmogaus balsas, 1930, Sunkūs tėvai, 1938, Rašomoji mašinėlė, 1940). Lietuvoje pirmąja ∆ laikoma A. Fromo-Gužučio Ponas ir mužikai (išsp. 1893), ?∆ bruožų yra istorinėse dramose (M. Šikšnio-Šiaulėniškio Pilėnų kunigaikštis), P. Vaičiūno dramaturgijoje. Vaičiūno pjesių situacijos, sceninės intrigos ir emocinio išraiškingumo priemonės daugiausia yra komedijinės ir melodramatinės, jo kūriniams labiausiai tinka komiškos ∆ vardas. |
