| (pranc. farce lot. farcio – įdarau; prieskoniais pagardintas įdaras): 1. viduramžių teatro vaidinimas, atsiradęs iš komiškų misterijų intarpų. ?∆ fabulos buvo anekdotiškos, imamos iš realios to meto buities, veikėjai – visų socialinių sluoksnių atstovai: didikai, dvasininkai, miestelėnai. ?∆ pikantiškai paįvairindavo „aukštąją“ misteriją.
2. žanras, vaizduojantis kasdieninio gyvenimo situacijas, ypač – kontrastus tarp rimto ir juokingo, išorės ir vidaus. ?∆ herojai demaskuoja išorinį padorumą ar tvarką. ?∆ būdingas groteskas, juokdariškumas, grubus juokas, išorinis komizmas – muštynės, plūdimasis ir pan. ∆, kaip ir tragedija, perteikia kraštutinumų kvintesenciją: linksma betvarkė, viešpataujanti ∆, atlieka tragedijos fatumo, likimo, vaidmenį, tačiau įkūnija ne teisingumo triumfą, o nebaudžiamą, nepakaltinamą agresiją. ∆ personažai stokoja intelekto, yra pertekę fizinės jėgos ir nevengia ja pasinaudoti. ∆ veiksme slypinti agresija nereikalauja jokio moralinio pateisinimo. ∆ teikia galimybę sugrįžti į nerūpestingą vaikystę, priešingai nei komedija, kurioje susiduriame su kasdieniais rūpesčiais ir atsakomybe, privaloma suaugusiam žmogui. Žiūrovo gailestis vaizduojamoms aukoms ∆ neskatinamas, aukos persekiojimu mėgaujamasi. ∆ fabula nesudėtinga, veikėjai schematiški, tarpusavio santykiai aiškinamiesi daugiau agresyviais fiziniais veiksmais nei kalba. Pasitelkiama improvizacija, su žiūrovais užmezgamas juokingas, nelabai padorus dialogas.
∆ turėjo įtakos V. Šekspyro (Shakespeare), Ž. B. Moljero (Molière) komedijoms; itališkoji ∆ tradicija tapo improvizacinės kaukių komedijos – commedia dell’arte –žanro pagrindu. XIX–XX a. farsinė bufonada pasitelkiama daugelyje aštrių satyrinių kūrinių: A. Žari (Jarry) Karaliuje Ūbe (1896), B. Brechto komedijose Šveikas Antrajame pasauliniame kare (1943), Ponas Puntila ir jo tarnas Matis (1948) ir kt. XX a. 1912–1927 metų laikotarpis laikomas didžiąja ∆ epocha kine (Č. Čaplino (Chapplin), brolių Marksų farsai). ∆ įgauna naują kokybę žanrinėje savo atmainoje – tragifarse, supinančiame tragedijos ir farso elementus (tragikomedija).
Lietuvių dramaturgijos istorijoje žanrinę ∆ paantraštę pirmą kartą panaudojo P. Pundzevičius-Petliukas Neatmezgamame mazge (1901). Moderniai šio žanro atmainai priskiriamas K. Binkio tragiškas farsas Generalinė repeticija (1940). ∆ kūrė A. Landsbergis (Barzda, 1966), K. Ostrauskas (Gundymai, 1963), ∆ elementų yra S. Šaltenio groteske Giljotina (1968), K. Sajos, H. Kunčiaus pjesėse. |
