Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

Komedija Visi terminai

(gr. kōmōdia – linksmos, triukšmingos minios daina), dramos žanras, situacijomis ir personažų charakteriais siekiantis sukelti juoką. ∆ žanras susiformavo Antikos laikais Aristofano, Plauto, Terencijauskūryboje.Komizmo raiškos priemonių pasirinkimas lemia aukštosios (aukštojo stiliaus) ir žemosios (žemojo stiliaus) ∆ skirtį. Žemojoje ∆ pasitelkiami farso, bufonados elementai, sukeliantys atvirą, grubesnį juoką, aukštojoje ∆ dominuoja subtili kalba, aliuzijos, žodžių žaismas, šmaikščios situacijos, ji sukelia šypseną, apeliuoja į rimtus ir reikšmingus dalykus. ∆ objektas dažniausiai – visuomenei reikšmingos problemos (Aristofanas), „amžiaus ydos“, pašaipos strėlės nukreiptos prieš turinčius galios kitiems Ž. B. Moljero (Molière) Tartiufas, 1664, P.  O. de Bomaršė (de Beaumarchais) Figaro vedybos, 1784, N. Gogolio Revizorius, 1836). Nors išjuokiami personažai pralaimi, tačiau jie yra ne tiek juokingi, kiek grėsmingi savo niekšiškumu. ∆ būdingos pastovios, nuolat modifikuojamos komiškųjų fabulųteminės grupės: moterų kova už savo laimę (Žemaitės Trys mylimos, 1897), turtingo giminaičio mirties ir testamento laukimas (S. Čiurlionienės-Kymantaitės Pinigėliai, 1919), įvairaus rango valdininkų savivaliavimas (P. Vaičiūno Patriotai, 1926), apsimestinė liga siekiant naudos (Moljero Tariamas ligonis, 1673), meilės ir draugystės išbandymas (Menandro Bambeklis, IV a. pr. Kr.), jaunųjų pastangos apginti savo teises (V. Šekspyro (Shakespeare) Vasarvidžio nakties sapnas, 1594–1596) ir kt. ∆ fabulos dažnai atskleidžia konkretaus laikotarpio aktualijas (iš Aristofano komedijų galime daug ką sužinoti apie gyvenimą Atėnuose V a. pr. Kr., iš P. Vaičiūno dramų – apie tarpukario Lietuvos tik­rovę, ir pan.). ∆ visada turi laimingą pabaigą, nes jose ne tik išjuokiamos blogybės, bet ir teigiama gėrio pergalė. Komišką situacijąpaprastai sudaro įvairūs klaidinimai, provokacijos, apgavystės, apsimetinėjimai, slapti pasiklausymai, svetimų laiškų skaitymas, persirenginėjimai, netikėtas atvykimas, keičiantis personažų planus ir t. t. Intrigą dažniausiai inicijuoja ?∆ personažai, vadinami rezonieriais:tai aktyvūs komiškų situacijų kūrėjai, įtraukiantys į jas neigiamus personažus, kurie tokiu būdu sumenkinami, netenka įsivaizduoto reikšmingumo (siuvėjas Vincas pirmoje lietuviškoje A. Vilkutaičio-Keturakio ∆ Amerika pirtyje, 1895). Per keliolika amžių išsikristalizavo tradicinis ∆ personažas, kuris dažnai yra vienpusiškas, primenantis komišką kaukę, bei komiškų tipų opozicijos (Moljero personažų pora – gudrusis Tartiufas ir naivusis Orgonas). Komiškojo personažo vardas – savotiška jo charakteristika (Aristofano Strepsiadas – išsisukinėtojas, Šekspyro Malvolijus – piktavalis). ∆ ypač mėgstami „kolektyviniai portretai“ (biurokratai P. Vaičiūno ∆ Patriotai, M. Gogolio ∆ Revizorius). Pagal komizmo priemones ir juoko pobūdį skiriami ∆ tipai: satyrinė, intrigos, charakterių, saloninė, groteskinė, juodoji komedija ir kt.