Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

Tragedija Visi terminai

(gr. tragōdia – ožių giesmė), vienas pagrindinių dramaturgijos žanrų. Vaizduoja aštrius, nesutaikomus, visuomeniškai reikšmingus prieštaravimus. ?∆ veikėjai – iškilios, herojiškos, valingos asmenybės. Herojaus apsisprendimas ir vidinė kova lemia draminį ?∆ veiksmą. ?∆ susiformavo senovės Graikijoje iš dievo Dioniso kulto, tobuliausią išraišką įgijo V a. pr. Kr. Aischilo, Sofok­lio, Euripido kūryboje. ∆ žanras atgimė Renesanso epochoje (V. Šekspyro (Shakespeare) tragedijos). Klasicizmo epochoje N. Bualo (Boileau-Despreaux) eiliuotame traktate Poezijos menas (1674) pagal Aristotelio Poetiką sukūrė normatyvinę ∆ poetiką, kuri reglamentavo populiariausius dramos žanrus tragediją ir komediją, reikalavo laikytis trijų vienùmų taisyklės: vietos, laiko ir veiksmo, t. y., veiksmas turi vykti vienoje vietoje (nekeičiant dekoracijų), trukti ne ilgiau kaip 24 valandas, išlaikyti vieną siužetinę liniją („vienas įvykis“). Dramos kūriniai turėjo būti eiliuoti. ∆ neleistinos komiškos scenos bei personažai, o komedijoje – tragiškos. Todėl klasicistai nevertino Šekspyro, kurio kūryboje susipina tragiški ir komiški motyvai.∆ išryškinamas vienas herojaus bruožas, veikėjas įkūnija moralinę idėją, aistrą ar ydą, personažai nesikeičia. ∆ privalėjo sudaryti 5 veiksmai, siužetas rėmėsi istorija ir mitais, buvo reikalaujama, kad pasakojimai atspindėtų XVII a. aktualijas, Prancūzijos istoriją. Klasicistinei komedijai nekelti tokie griežti reikalavimai, kartais jos rašytos ir proza, bet pramoga būtinai turėjo būti susieta su didaktika, padedančia taisyti visuomenės papročius. ∆ iki šiol išlaikė pagrindinius tipologinius bruožus, suformuluotus IV a. pr. Kr. Aristotelio Poetikoje. ∆ sandaroje svarbiausia – fabula ir monologas. Fabulų šaltiniai – mitai, istorija. ∆ esmė – herojaus pasaulėjautos ir filosofijos atskleidimas (dėl to daugelis ∆ pavadintos protagonisto, t. y. pagrindinio veikėjo, vardu). ∆ herojus išgyvena vidinį konfliktą iratsiskleidžia tragiškoje situacijoje, kurios negali nei išvengti, nei pakeisti. Tragiškąją situaciją leidžia sukurti stiprus herojaus priešininkas – antagonistas. Juo gali būti ir likimas, Dievas, valdovas, visuomenė, valstybė ir pan. Antagonistas taip pat turi savo tikslą ir jo besąlygiškai siekia. ∆ protagonisto ir antagonisto siekiai turi objektyvios tiesos, jų maksimalizmas sukuria nesutaikomą konfliktą. ∆ įvyksta, nes padaroma tragiškoji klaida:herojus, nežinodamas kokių nors svarbių aplinkybių, pasielgia taip, kad tas poelgis tampa neišvengiamos jo žūties ar kančios priežastimi. Lemtingą klaidą paprastai padaro ir antagonistas, jis sulaukia ne tų rezultatų, kurių tikėjosi. Tragiškoji klaida dažnai siejama su tragiškąja kalte, dvilype sąvoka, apimančia ir herojaus nekaltumą, ir atsakomybę už savo poelgius („kaltas be kaltės“). ∆ poveikis žiūrovui įvardijamas katarsiosąvoka, kurią įvedė Aristotelis, „Poetikoje“ kalbėjęs apie ∆ gebėjimą sužadinti gailesčio ir baimės emocijas. Lietuvių lit-roje pirmą kartą tragedijos žanrą pasirinko M. Šikšnys-Šiaulėniškis Pilėnų kunigaikštyje (1905), tačiau pirmąja visaverte ∆ laikoma V. Krėvės-Mickevičiaus Skirgaila (rusų k. 1916, liet. 1924).