| (gr. drao – veikti): 1. literatūros rūšis, greta lyrikos ir epo. ∆ būdinga išskirtinė įvykių koncentracija (įvykiai vaizduojami „čia“ ir „dabar“), intensyvus išorinis ir vidinis veiksmas, nukreiptas į dramos veikėjo (-ų) valingai siekiamą tikslą. ∆ kūriniai yra skirti vaidinti scenoje arba skaityti (Lėzedrama). ∆ išsivystė iš religinio ritualo, kuriame pynėsi žodis, muzika, šokis. Ilgainiui ∆ vis didesnę reikšmę įgijo žodis. Šiuolaikinės ∆ ištakos siekia senovės Graikiją, kur drama buvo suvokiama kaip kūrinys, kuriame vaizduojami aktyviai veikiantys žmonės. ∆ teatriškumas – jos paskyrimas teatrui – lemia įvykių, laiko, vietos koncentraciją dramos kūrinyje. Klasifikuoti ∆ galima pagal žanrus (tragedija, komedija, tragikomedija, farsas ir kt.), laikotarpius (Antikinė, Viduramžių, Renesanso ir kt.), tipus bei meninių principų modelius: aristoteliškasis, arba klasikinis, kanoniškas modelis; netradicinis, nekanoniškas (Naujoji drama); antidrama, arba absurdodramos modelis (Antidrama). Aristoteliškasis ∆ modelis apima įvairių epochų, tautų, autorių, žanrų dramos kūrinius, parašytus pagal tuos pačius universalius meninius pricipus: ∆fabula paprastai sukoncentruota ties viena dėstoma, rodoma istorija, personažų santykių kaita grindžiama priežasties ir pasekmės ryšiais, kurie dramos veiksmui suteikia tikslingo kryptingumo. 2. dramaturgijos žanras, susiformavęs XVIII a. pab. ∆ žanro savybės tiksliai neapibrėžtos, vadinama įvairiais vardais: buržuazine, miestelėnų (XVIII a.), romantine, poetine (XIX a.) drama, XX a. – pjese. |
