| tai sutautosakėjęs, daugeliu variantų gyvuojantis religinės poezijos žanras. ∆ tekstai, kuriuose kartais atsiranda liaudiškų motyvų, turi žinomus literatūrinius prototipus, o jų melodijose sumišusios bažnytinio giedojimo ir liaudiško dainavimo tradicijos. Ne iš giesmynų giedamos religinės ∆ dažnai būna gerokai sutrumpėjusios, jose atsiranda tautosakinės poetikos bruožų. Yra žinoma ir apokrifinių bei nenustatytos kilmės ∆, kuriose kartais persipina krikščioniškoji ir mitinė pasaulėžiūra. Kartais tie patys motyvai (pavyzdžiui, vidury marių ant akmens stovinčios bažnyčios) aptinkami Velykų oracijose. Dalis seniausių lietuviškų ∆ melodijų yra kilusios iš grigališkųjų, daliai tekstų buvo pritaikytos liaudies dainų melodijos, ∆ muziką kūrė žinomi ir mažiau žinomi kompozitoriai. ∆ giedamos per laidotuves, mirusiojo minėjimus, gavėnią, Gegužinę („Mojavą“), per bažnytines šventes, atlaidus ir kitomis progomis. Giedami ir ∆ ciklai: „Kalvarijos kalnai“, „Rožančius“ (Rožinis), „Dovydo psalmės“. Dėl religinės-ritualinės paskirties ∆ yra vienas iš gyvybingiausių dainuojamosios tautosakos žanrų, šiandien jos dar gausiai užrašomos. |
