| apeiginis dainuojamosios tautosakos žanras, kuriame susijungia tautosakinė poetika ir rečitatyvinė melodija. Dėl teksto, melodijos, apeiginio vaikščiojimo elementų ir – retais atvejais – net instrumentinio pritarimo vienovės ∆ galima laikyti sinkretine apeigine forma.
Raudama buvo per laidotuves, vestuves, išleidžiant į karą, atsitikus nelaimei (gaisrui, kritus gyvuliams ir t. t.). ∆ intonacijos ir poetiniai įvaizdžiai pastebimi piemenų verkavimuose, kalendorinėse, javapjūtės bei šienapjūtės dainose, dainuojamuose pasakų intarpuose. Savitą žanrą sudaro laidotuvių ir vestuvių raudų parodijos, atliekamos komiškai vaizduojant netikras laidotuves arba vestuvių persirengėliams imituojant nuotakos verkavimus.
Laidotuvių ∆ yra pačios gausiausios. Kadaise jos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. ∆ ritmu vaikščiojant aplinkui mirusįjį, apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos“, giminių atvykimas, „namelių statymas“ (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Poetinė monologo, kuriuo kreipiamasi į pašnekovą, forma rodo ∆ turėjus menamą komunikacinę funkciją. ∆ kreipiamasi į mirusįjį, pasakojama apie vėlių pasaulį (vėlių suolelius, vėlių vartelius), prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams. Apeiginė laidotuvių ∆ funkcija – padėti velioniui pereiti į kitą pasaulį (manoma, kad neapraudojus mirusiojo, jam bus „užrakinta žemė“ – velionis vaidensis, neturės ramybės). ∆ kadaise atlikdavo ne mirusiojo artimieji, bet profesionalios raudotojos, kurioms už tai buvo skiriamas simbolinis mokestis (drobė, pirštinės ir pan.). Raudama ne tik per laidotuves, bet ir minint mirusiuosius devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei Vėlinių metu. Su laidotuvių ∆ susijęs ir išvykstančiųjų į karą apraudojimas – apeigos, įgyjančios prasmę kario žūties atveju.
Vestuvių metu nuotakos atliekamos ∆ vadinamos verkavimais, o šiaurės Lietuvoje – rypavimais. Verkaujama kviečiant į vestuves, atsisveikinant su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, išvažiuojant iš namų, važiuojant į jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo būdas. Iškeliaujanti nuotaka verkauja net prieš lopšyje gulintį kūdikį. ∆ improvizacijos meno nuotakos mokydavosi pas patyrusias raudotojas.
Nors ∆ yra improvizacinis žanras, jos buvo kuriamos spontaniškai pasitelkiant tradicinį ∆ motyvų ir poetinių įvaizdžių repertuarą, visa tai pagal žanro reikalavimus dėstant kreipinių, klausimų, prisiminimų, linkėjimų ir prašymų forma. Rečitatyvinė melodija, neposmuota sintaksinių periodų forma atitinka pasikartojantį tiesioginės kalbos intonacijų ritmą. ∆ kalba pasižymi epitetų ir deminutyvų gausa, papuošiančia ir sušvelninančia sudėtingose situacijose atliekamas raudas. |
