Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

Sutartinės Visi terminai

polifoninės sandaros dainos, kurias atliekant vienu metu skamba du skirtingi tekstai ir dvi skirtingos melodijos (dažniausiai dviem skirtingais aukščiais). Dėl ypatingo atlikimo būdo ir teksto struktūros ypatumų ∆ kai kurių tyrinėtojų laikomos savarankišku dainuojamosios tautosakos žanru greta dainų, giesmių ir raudų. ∆ taip pat vadinami polifoniniai instrumentiniai kūriniai, atliekami kanklėmis, daudytėmis ar skudučiais; muzikinė šių kūrinių struktūra atitinka dainuojamųjų ∆ polifoninį atlikimo būdą. Šiaurės Lietuvoje kai kurios ∆ buvo giedamos pakaitomis su instrumentiniu atlikimu. Pažymėtina, kad dalis ∆ yra ne tik dainuojamos, bet ir šokamos – tai sinkretinio meno fenomenas. Atskiri sinkretizmo komponentai – archajiški nestrofinės struktūros tekstai su gausiais garsažodžiais, archajiška choreografija (vaikščiojimas ratu arba pora priešais porą, specifiniai žingsniai su pašlubčiojimu ar patrepsėjimu) ir muzikinės ypatybės (siauras melodijos diapazonas, trumpi garsaeiliai, sekundinė polifonija ir kt.) rodo ∆ senumą. Yra trys pagrindiniai ∆ atlikimo būdai. ∆ trejinės atliekamos kanoniniu būdu – pradeda vienas balsas, po to su ta pačia melodija ir tekstu įstoja antras, dar vėliau – trečias. Kiek kitaip dainuojamos dvejinės: dvi dainininkės dainuoja skirtingą melodiją, bet tą patį, šiek tiek varijuojantį tekstą. ∆ keturinės dainuojamos dviem porom – pakaitomis dainuoja tai pirmosios, tai antrosios poros rinkėja (atliekanti tekstą) ir pritarėja (dainuojanti priedainį). Apibūdinant ∆ atlikimą sakoma, kad jos ne dainuojamos, o giedamos (taip apibūdinamas šio žanro rimtumas ir apeigiškumas), o ∆ atlikėjos vadintos giedotojomis. Be atlikimo būdo, ∆ išsiskiria ypatinga priedainių gausa bei įvairove (čiūto, rūto, saudailio, dauno, dobilio, dagu, ratilėli ratilio, minagaučio, tititi tatato, linagėla ir t. t.). Priedainiai, kurių dauguma nėra paprasta garsų imitacija, susiformavo susiliejus ar sutrumpėjus žodžiams, kadaise turėjusiems apeiginę prasmę – jais stengtasi išreikšti mitinius vaizdinius ir sustiprinti apeigų veiksmų poveikį. Pavyzdžiui, sutrumpėję augalų vardai (dobilio, ratilio, kūkalio, lelijo, sarbinto, uosilio) lydėjo augalų vegetaciją apdainuojančius tekstus, priedainiu daunoj (giminingu žodžiams dunus – „platus, ištvinęs“, dunojus – „didelis vanduo“) vaizduojamas vanduo, lietus ir t. t. ∆, kaip ir vienbalsės refreninės dainos, paplitusios rytų Lietuvoje (kai kurių tyrinėtojų laikomos ∆ pradine forma), traktuojamos kaip išimtinai apeiginis folkloras. Taip manyti leidžia ne tik jų sinkretinė forma, muzikinių ypatybių archajiškumas bei garsažodžių gausa, bet ir repertuaras – dauguma ∆ priklauso vadinamiesiems apeiginiams žanrams – tai vestuvių, darbo, kalendorinių švenčių folkloras. Kai kurie iš ∆ žinomi tekstai buvo atliekami ir kaip dainos, tačiau yra ir unikalių, tik ∆ būdingų tekstų. Taip pat žinoma ir karinių ∆, kurių motyvai archajiškesni nei karinių dainų (paminėtina vadinamoji Sudaičio ∆, kaip manoma, apdainuojanti kunigaikš­čio Sudimanto pilies sugriovimą). ∆ buvo paplitusios ne visoje Lietuvoje – jos užrašytos šiaurės ir rytų Aukštaitijoje; ypatingu archajiškumu ir sinkretiškumu pasižymi Biržų regionas, kuriame greta giedojimo ∆ buvo atliekamos instrumentais. ∆ pėdsakų taip pat aptinkama ir Žemaitijoje (XIX a. pirmojoje pusėje jas mini S. Stanevičius, S. Daukantas) bei Prūsų Lietuvoje (iš XVIII a.). XX a. II pusėje autentiška ∆ tradicija beveik visai nunyko, bet ją šiandien tęsia ∆ giedojimo grupės ir folk­loro ansambliai. Lietuvių sutartinės yra unikalus folkloro reiškinys, neturintis atitikmenų nei kaimyninių šalių etninės muzikos tradicijose, ne labiau nutolusiuose regio­nuose. Kita vertus, tai daugiabalsio muzikinio mąstymo, žinomo įvairiose pasaulio šalyse, išraiška: iš kultūriškai artimesnio regiono sekundinis daugiabalsumas aptinkamas Bulgarijoje, Bosnijoje, Rumunijoje, Graikijoje, Makedonijoje ir kitose viduržiemio šalyse, taip pat Kaukaze, pietinėje Rusijos dalyje. Polifonija taip pat būdinga Indonezijos, Okeanijos, Papua-Naujosios Gvinėjos folklorui.