Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

Kalendorinių apeigų dainos Visi terminai

šios dainos – tai sudėtinė kalendorinių švenčių apeigų dalis. Jos glaudžiai susijusios su papročiais, pavyzdžiui, sūpuoklinės pavasarinių švenčių dainos atliekamos supantis – jomis prašoma aukštų linų, lalautojų dainomis linkima ištekėti, Jurginių dainomis meldžiama gaivinančio lietaus ir saldžios rasos ir t. t. Kalendorinės dainos yra senųjų apeigų palikimas, todėl jose ypač gausu mitinių vaizdinių ir mitų siužetų fragmentų. Kalėdų dainose kalbama apie pražydusią rožę – saulę, Joninių dainose apdainuojamas stebuklingas žolynas Kupolis, įkūnijantis saulėgrįžos šventės dievybę ir t. t. Šioms dainoms būdingi šiandien sunkiai paaiškinami, apeiginę prasmę turintys priedainiai (leliumoj, kalėda, lalo, kupoli kupolėli, daulėlio ir kt.). Tačiau ∆ ir žaidimuose taip pat gausu jaunimo bendravimo, meilės, vedybų motyvų, kurie, viena vertus, susiję su tam tikrais vedybiniais papročiais, o kita vertus, priklauso kalendorinių švenčių pramoginei daliai. ∆ skirstomos ciklais: (1) žiemos švenčių ir apeigų dainos (advento, Kalėdų, Naujųjų metų, Užgavėnių ir Gavėnios), (2) pavasario (Velykų ir Jurginių) ir (3) vasaros (Sekminių, Joninių, Petrinių). Didžiausią dainų grupę sudaro advento – kalėdinio laikotarpio dainos. Beveik visos jos turi specifinius priedainius, kartais sudarančius ištisą dainos teksto eilutę – leliumoj, aleliuma rūta, aladumai ladum, lėliu kalėda ir kt. Kalėdinėse dainose, be mitinių siužetų (apie gilioje upėje ant akmens sėdinčią mergelę, audžiančią juosteles, vidury lauko „grūšelėje“ degančią žvakę, iš kurios kibirkšties išsilieja mėlynos marios ir kt.), dažni vedybiniai motyvai. Atskirą teminę grupelę sudaro dainos apie žvėrių ir paukščių medžioklę. Atlikimo būdu išsiskiria gausūs kalėdų žaidimai ir rateliai. Dauguma ∆ yra užrašytos Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, kur senieji kalendoriniai papročiai išsilaikė ilgiausiai. Yra dainų, kurių tekstai ir melodijos turi atitikmenis Baltarusijos folklore; tai rodo egzistavus bendrą kalendorinių dainų tradicijos arealą. Kai kurios ∆ dėl meninės formos savitumo ir apibrėžtos funkcijos gali būti laikomos atskirais dainų žanrais. Tai rečitatyvinio pobūdžio Užgavėnių pasivažinėjimo dainos, kuriomis siekiama „pratęsti“ linus (kad linai augtų aukšti), Velykų lalavimai su būdingais priedainiu vynelis vyno žaliasai, skirti jaunoms merginoms „ištekinti“, sūpuoklinės dainos, atliekamos supantis (jų melodijose atpažįstamas judesio ritmas), paruginės dainos, atitariant dainuojamos lankant rugius ir kt.