| Vestuvinės dainos yra neatskiriama vestuvių šventės dalis. Kadangi vestuvės yra vienas iš geriausiai išlikusių lietuvių tautinės kultūros komponentų, ši dainų grupė yra pati gausiausia, užrašyta visoje Lietuvoje. ∆ išliko gana ilgai, nors XX a. pradėjo nykti kartu su tradicinėmis vestuvių apeigomis. Tekstų ir melodijos atžvilgiu tai gana konservatyvios dainos, tarp jų gana nedaug naujoviško stiliaus kūrinių.
∆ paskirtis – nuotakos ir jaunikio perėjimo iš vieno socialinio statuso į kitą apeiginis įprasminimas: mergelė, atsiskyrusi nuo mergaitiškų darbų ir rūpesčių (gėlių darželio priežiūros, linų verpimo, audimo, siuvinėjimo), išaukštinama kaip marti, o bernelis – žirgelio jodinėtojas – paskelbiamas duoną auginančiu artoju. Kai kurie ∆ motyvai turi iniciacinę prasmę, pavyzdžiui vainiko skendimas arba važiavimas pamariu – simbolinis nuotakos perėjimas per vandenį kaip mitinį mirties pasaulį, reikalingas tam, kad nuotaka galėtų tapti marčia.
∆ lydi pagrindinius vestuvių apeigų momentus: piršlybas, žvalgytuves, sutartuves, didvakarį, mergvakarį, jaunojo sutiktuves, suolo vadavimą, jaunosios graudinimą, išvažiavimą į jungtuves, kraičio išvežimą ir t. t. Toks funkcinis pasiskirstymas lėmė atitinkamą jų grupavimą – skiriamos piršlybų, žvalgytuvių, sutartuvių ir kt. dainos. Kai kurių vestuvinių apeigų dainos dėl savitos formos ir apibrėžtos funkcijos sudaro atskirus žanrus – tai dovanų rinkimo ir dėkojimo dainos (ačiavimai), vaišių prašymo dainos, humoristiniai vestuvininkų apdainavimai, persirengėlių dainos ir kt. Be dainų, į vestuvių apeigas įsiterpia jaunosios verkavimai, apeiginiai šokiai, žaidimai ir vaidinimai. Dainuojamosios tautosakos elementai, drauge su oracijomis, mįslių minimu, dovanų dalinimu, šventiniais drabužiais, ypatingais vestuviniais valgiais ir senoviškais papročiais leidžia pajusti labai glaudų tautosakos ir kitų tautinės kultūros sričių ryšį. |
