| poetinis individualios kūrybos kūrinys, kuris, pritaikius melodiją, imtas suvokti ir atlikti kaip liaudies daina. Dainuojami individualios poezijos tekstai plisdami ima varijuoti, trumpinami arba praplečiami, pridedami nauji motyvai. Literatūrinės dainos genetiškai susijusios su XIX a. lietuviškąja poezija. Yra žinoma A. Strazdui, A. Vienažindžiui, A. Baranauskui, K. Aleknavičiui, V. Ažukalniui, Maironiui ir daugeliui kitų žinomų bei anoniminių autorių priskiriamų dainų. Šios dainos lengvai atpažįstamos iš rimuotų tekstų, aiškių siužetų, sentimentalaus arba didaktinio stiliaus. Kai kurios ∆, kaip S. Valiūno „Birutė“, A. Baranausko „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“, buvo labai populiarios ir suvaidino didelį vaidmenį tautinio atgimimo laikotarpiu. ∆ tradicija buvo tęsiama ir XX a., kai nauji eilėraščiai įsiliejo į folklorinę tradiciją. Imti dainuoti L. Giros, K. Binkio, S. Nėries ir kitų poetų kūriniai. Autoriniai kūriniai neretai tapdavo ir pokario partizanų dainų šaltiniu; jose naudoti ir žinomų poetų kūriniai ar jų motyvai, ir anoniminių poetų eilėraščiai.
|
