| lyriniai, dažniausiai eiliuoti dainuojamosios tautosakos kūriniai, kuriuose susilieja poezija ir muzika. Didžioji lietuvių liaudies ∆ dalis yra lyrinės, pasaulis jose regimas žvelgiant per individualaus subjekto jausmų ir išgyvenimų prizmę. ∆ ištakos siekia seniausius laikus; spėjama, kad ritmiškas šūkčiojimas šokant buvo žinomas jau paleolito bendruomenėms. ∆ ir šokio sinkretizmą rodo lietuvių žodžio daina ir latvių dėjot (šokti) sulyginimas.Lietuvių ∆ lobynas yra labai gausus – šiuo metu yra užrašyta apie 700 000 kūrinių. Siekiant ∆ suklasifikuoti, jos grupuojamos atsižvelgiant į jų funkciją, tematiką, stilių. Pagal funkciją skiriamos apeiginės ∆ – vestuvių, krikštynų, kalendorinių apeigų; čia taip pat šliejasi darbo ∆ (nors dalis jų su darbu siejamos tik teminiu, o ne funkciniu pagrindu). Temiškai skiriamos šios ∆ grupės: karinės-istorinės, vaišių, jaunimo, meilės, šeimos, vaikų, dainos apie gamtą. Stilistiniu ir struktūriniu požiūriu iš ∆ visumos skiriamos baladės, romansai, literatūrinės dainos, didaktinės dainos, talalinės ir humoristinės dainos. Nedidelė grupelė mitologinių dainų reprezentuoja mitologinius siužetus.∆ gali būti grupuojamos ir kitais aspektais. Diachroniniu požiūriu skiriamos klasikinės poetikos ir naujoviškos ∆. Klasikinės ∆ yra meniškai ištobulinti kūriniai, kuriuose atsispindi senoji lietuvių dvasinė kultūra. Jų formos ypatumai – lakoniškas poetinis vaizdas, ribota tematika, simbolinis mąstymas ir tradicinių įvaizdžių repertuaras, paralelizmų ir palyginimų gausa, deminutyvinė kalba, rimo nebuvimas. Naujoviškose, XIX–XX a. sukurtose ∆ transformuojasi klasikinės ∆ poetinė ir muzikinė struktūra, keičiasi stilius, įvaizdžiai, vertybių sistema. Pagal atlikimo būdą ∆ skirstomos į vienbalses ir daugiabalses. Vienbalsės ∆ yra tradicinės, tarp jų labai nedaug naujoviško stiliaus dainų. Jos sudaro pagrindinį darbo, kalendorinių, vestuvinių ir kitų apeiginių dainų repertuarą. Daugiabalsės ∆ būna homofoninės (pagrindiniam balsui pritaria kiti balsai) ir polifoninės (atskiri balsai dainuoja savarankiškai tuo pačiu metu). Homofoninės ∆ yra vėlyvesnės už vienbalses, o polifoninės dainos, kitaip vadinamos sutartinėmis, muzikiniu atžvilgiu labai archajiškos. Kadangi sutartinės lietuvių liaudies ∆ visumoje išsiskiria ne tik muzikine, bet ir teksto sąrangos prasme, jas šiuo metu linkstama laikyti savarankišku dainuojamosios tautosakos žanru, greta ∆, giesmių ir raudų. Vertinant lietuvių ∆ regiono mastu, pažymėtina, kad daug rytų ir pietryčių Lietuvoje užrašytų apeiginių dainų bei baladžių turi atitikmenis Baltarusijoje; taip pat aptinkama nemažai apeiginių dainų melodikos panašumų. Tai bendro etninio kultūrinio regiono paveldas. Tačiau lyginant lietuvių ir latvių ∆, skirtumų pastebima daugiau negu panašumų – išplėtotų lyrinių linijų, dažnai daugiašakės lietuvių dainos visai nepanašios į latvių liaudies dainas, sudarytas iš atskirų ketureilių, turinčių išbaigtus miniatiūrinius siužetus. |
