| dainuojami arba rečituojami, dažniausiai eiliuoti liaudies poezijos kūriniai. Pagal teksto ir melodijos ypatumus lietuvių ∆ skirstoma į dvi pagrindines rūšis: dainas ir raudas. Greta jų dar skiriamos giesmės (užimančios tarpinę vietą tarp tautosakos ir literatūros) ir sutartinės (dalies tyrinėtojų laikomos dainų rūšimi, o ne atskiru žanru). ∆ kūriniai taip pat yra pasakų dainuojamieji intarpai, piemenų šūksniai, muzikinę ar rečitatyvinę formą turintys garsų pamėgdžiojimai ir erzinimai. ∆ kūriniai, kurių pavadinimas jau savaime rodo teksto ir muzikos sinkretizmą, taip pat gali būti derinami su instrumentine muzika ir šokiu – netgi rečitatyvinis raudų žanras buvo jungiamas su apeiginiais vaikščiojimo elementais ir kartais net esant instrumentiniam pritarimui. ∆ kadaise turėjo sakralinę reikšmę ir buvo atliekama apeigų metu. Todėl kai kuriose liaudies dainose, o ypač raudose, galima aptikti mitinių vaizdų ir apeiginių funkcijų likučių. Senoviškose dainose ir raudose glaudžiai susiję tekstas ir melodija, sakysim, dainų apie mirtį ir raudų minorinės intonacijos atitinka liūdną tekstų turinį. Archajiškas, dažnai apeigines prasmes turi dainų refrenai, pavyzdžiui valio šienapjūtės valiavimuose sietinas su žolės „kėlimo“, žaliavimo funkcija, daunoj sutartinėse atsiranda dainuojant apie lietų ir asocijuojasi su vandens antplūdžiu ir pan. Greta apeiginės paskirties būtina paminėti ir pramoginę funkciją, kuri laikui bėgant tapo dominuojančia; tai ypač būdinga šiuolaikinei sekuliariai visuomenei. Visgi pažymėtina, kad trys savo prigimtimi su apeigomis suaugę dainuojamosios tautosakos žanrai – raudos, giesmės ir sutartinės – iš principo nėra pramoginiai. |
