Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

Antikinė proza Visi terminai

anksčiau už grožinę prozą Graikijoje atsirado retorinė, istorinė ir filosofinė proza. Retorinę prozą sudaro pasakytos arba parašytos viešosios kalbos. Tradicinė retorika visas kalbas skirstė į tris tipus: teismo (lot. genus iudiciale), tarimosi (lot. genus deliberativum) ir epideiktines (lot. genus demonstrativum sive laudativum). Teismo kalbų sakytojai kaltino arba teisino. Tarimosi kalbų oratoriai įtikinėjo, kvietė ką nors nuspręsti, kaip nors veikti arba, priešingai, siekė atkalbėti nuo kokio nors poelgio ar veiksmo, kalbėjo apie viso to naudą ar žalą. Šio tipo kalbos skambėjo tautos susirinkimuose, miestų aikštėse, karo stovyklose ir mūšių laukuose. Epideiktinėmis kalbomis buvo siekiama parodyti, kas gera ir kas bloga, kas gražu, o kas – gėdinga. Retorikos teorijos ir iškalbos mokymų pradžia siejama su V a. pr. Kr. keliavusiais iš vieno miesto į kitą mokytojais, vadinusiais save sofistais (išminčiais). Jie nustatė retorikos figūrų tipus, parašė pirmąjį retorikos vadovėlį. Graikų teisme nebuvo kaltintojo ir gynėjo institucijos, kiekvienas turėjo pats kaltinti ir gintis. Žmonės, nesugebantys gerai kalbėti, kreipdavosi į vadinamuosius logografus, kurie už užmokestį parašydavo jiems kalbą. Garsiausias buvo Lisijas (459–380 pr. Kr.), išlikusios 23 jo kalbos. Lisijas ne tik puikiai išmanė juridinius dalykus, bet ir mokėjo persikūnyti į klientą, parodyti jo intelektą, būdo bruožus, socialinę padėtį, sukurti nepatyrusio, nesišlaistančio po teismus, pirmą sykį dabar kalbančio paprasto žmogelio įspūdį. Lisijo kalbos parašytos taisyklingai, be archaizmų, naujadarų ir neįprastų konstrukcijų. Isokratas (436–338 pr. Kr.) įsteigė retorikos mokyklą, kurioje pats dėstė, o teo­rinius teiginius pritaikydavo rašydamas kalbas, jų liko 21. Svarbus Isokrato nuopelnas retorikai – perio­do išradimas ir suformavimas. Jo kalbos sudarytos vien iš periodų. Iki šių laikų išliko 61 Demosteno (384–322 pr. Kr.), garsiausio graikų oratoriaus, kalba. Demostenas sakė visų tipų kalbų, yra laikomas žymiausiu tarimosi kalbų sakytoju tautos susirinkimuose. Ypač išgarsėjo tėvynės laisvę saugoti ir ginti raginančiomis kalbomis, nukreiptomis prieš Makedonijos karalių Filipą, kuris kėsinosi užkariauti Graikiją. Šios kalbos gavo Filipikų vardą. Politinių Demosteno kalbų stilius – rimtas, rūstus, pakilus, bet paprastas, neįmantrus, nepuošnus. Visų kalbų kompozicija panaši: iš pradžių oratorius nurodo aptarsimus klausimus, paskui kiekvieną klausimą ar teiginį detalizuoja, o pabaigoje reziumuoja įrodymus, tada dar kartą kreipiasi į tautos susirinkimą prašydamas pritarti jo siūlymams. Periodus oratorius kaitalioja su pavienėmis frazėmis. Demosteno vardas visų europinės kultūros tautų leksikoje tapo bendriniu puikaus oratoriaus sino­nimu, o žodis „filipika“ – griežtos demaskuojamojo pobūdžio kalbos pavadinimu.Garsiausias romėnų oratorius Markas Tulijus Ciceronas (106–43 pr. Kr.) mokėsi iš graikų retorikos teorijos, bet turėjo ją pritaikyti praktikoje, sakydamas kalbas lotyniškai. Per šimtą kartų (liko apie pusė jo pasakytų kalbų) jam teko kalbėti kariuomenei, senatui, tautai, teisėjams. Garsiausios yra keturios kalbos, pasakytos atskleidus Katilinos sąmokslą, dabar vadinamos Katilinarijomis. Ciceronas suformavo literatūrinę lotynų kalbą, atrinkdamas norminius leksikos, sintaksės, morfologijos variantus. Jo kalbų stilius sėkmingai įtvirtino aukso vidurį tarp įmantraus, azijiniu vadinamo stiliaus išpūstumo ir sauso, lakoniško atikinio stiliaus. Kalboms būdinga plati humoro skalė nuo pikto sarkazmo iki lengvos ironijos. Naudodamiesi Cicerono retorikos teorijos traktatais ir jo kalbų pavyzdžiais, krikščionybės skelbėjai sakė pamokslus, iš jo mokėsi rašyti romėnų istorikai, filosofai ir vėlesnių laikų autoriai. Cicerono palikimas – ilgi išsišakoję periodai, patetinio stiliaus monologai, ilgai vyravę grožinėje Europos literatūroje. Istorinėje prozoje dominuoja pasakojimas, į jį įsiterpia pagal retorikos taisykles parašytos veikėjų kalbos. Dialogų reta, jie nėra gyvi, pokalbininkai bendrauja, tarsi sakytų kalbas. Autoriai stengiasi charakterizuoti vaizduojamus asmenis, aprašyti jų jausmus, minimas vietoves, retkarčiais pasinaudoję digresijos priemone samprotauja rūpima tema arba pateikia etnografinės bei mitologinės medžiagos. Istorinės prozos pradininkas Herodotas (484–430 pr. Kr.), aprašęs graikų karų su persais istoriją, vadinamą tiesiog Istorija, sulydo du stilius: folklorinį pasakojimą su digresijomis, lėtu veiksmo vyksmu, patarlėmis, skaičių magija, emocingais komentarais ir kt. elementais su sausa, dalykiška archyvų ir dokumentų kalba. Herodoto veikalas persmelktas V a. pr. Kr. I pusės literatūrai būdingos saiko idėjos: pasaulis gražus ir harmoningas todėl, kad dievai nustatė visų reiškinių ribas, kurių privalu laikytis. Bausmė ištinka žmogų arba tautą, peržengiančią jas. Tukididas (460–400 pr. Kr.), Peloponeso karo istorijos autorius, siekė pasakojimo tikslumo ir objektyvumo. Jo veikalas aiškaus plano, beveik be digresijų, glausto, lakoniško stiliaus, tačiau, nepaisant pretenzijų į mokslinį tikslumą, Tukididas įspūdingai perteikia kai kuriuos įvykius (maro Atėnuose aprašymas turėjo įtakos Dž. Bokačui (Boccaccio), A. Puškinui ir kt. autoriams), į veikėjų lūpas įdeda puikiai sudėtas kalbas. Ksenofontas (445–354 pr. Kr.) – nelabai tikslus istorikas, bet puikus stilistas ir iškalbingas pasakotojas, parašė Graikijos istoriją, kurioje išdėstė V a. pr. Kr. pab. ir IV a. pr. Kr. I pusės įvykius, ir kt. veikalus: apie graikų karių samdinių žygį su Kiru ir grįžimą atgal Anabasis, apie Spartos karalių Agesilajas, apie Spartos valstybės principus Lakedaimoniečių valstybė, apie persų valdovą Kiro auklėjimas. Pastarajame kūrinyje Ksenofontas vaizduoja istorinį asmenį, bet veikalas nėra istorinis, dažniausiai vadinamas pirmuoju biografiniu romanu, o jo autorius laikomas romano žanro pirmtaku. Ksenofontas beveik nerašo apie Persijos istoriją, tik apie jos valdovo gyvenimą, charakterio bruožus, santykius su artimaisiais ir priešais, piešia idealų Kiro Vyresniojo paveikslą, kuriame spartiečių drausmės pomėgis, jų narsumas, asketizmas susilydo su Sokrato išminties blyksniais ir Rytų monarchų bruožais. Kūrinyje pasirodo ne tik iš kalbų sudėtų, bet ir laisvai plaukiančių, grožinei prozai būdingų dialogų. Be istorijos darbų, dar išliko Ksenofonto filosofijos, namų ūkio ir kt. temų veikalų.Romėnų istorikai naudojosi graikų sukurtais principais, bet įdiegė ir naujovių. Iš Gajaus Julijaus Cezario (100–44 pr. Kr.) kūrybos (kelių poemų, tragedijos, kalbų rinkinių, politinių pamfletų, filologijos veikalo) liko tik du su istorija susiję tekstai: ne­baigti Pilietinio karo užrašai ir Galų karo užrašai. Stiliui būdinga vidinės energijos kupinas glaustumas ir lakoniškumas, veiksmo akcentavimas, subtilus grynumas, atsisakant naujadarų, archaizmų, retų žodžių ir kitokių puošmenų. Gajus Salustijus Krispas (86–35 pr. Kr.) buvo parašęs netrumpą Romos istorijos veikalą, bet jis dingo. Mus pasiekė dvi istorinės monografijos: Katilinos sąmokslas ir Jugurtos karas. Rašytojas kruopščiai parenka mintis, vaizdus, žodžių junginius ir suteikia jiems maksimalų prasmės krūvį. Mėgstamiausias Salustijaus stiliaus elementas yra antitezė. Kalba archajizuota, vartojama pasenusių formų, mažai girdėtų žodžių. Autoriui pavyko sukurti įspūdingus Cezario, Katono, Katilinos paveikslus, turėjusius įtakos vėles­nių laikų rašytojams: V. Šekspyrui (Shakespeare), P. Krebijonui (Crebillon), B. Džonsonui (Johnson), H. Ibsenui. Iš didžiulio, 142 knygas sudariusio Tito Livijaus (59 pr. Kr.–17 po Kr.) veikalo Nuo Miesto įkūrimo, kuriame buvo dėstomi įvykiai nuo Romos valstybės pradžios iki autoriaus laikų, liko 35 knygos. Kūrinys, kupinas pasididžiavimo praeitimi, ragina visuomenę sekti protėvių pavyzdžiais. Autorius sukuria apibendrintą romėno vaizdą: tai griežtas, narsus karys, pamaldus, orus, blaiviai protaujantis, garbingai tesintis duotąjį žodį, kuk­lios gyvensenos, drausmingas pilietis. Livijus seka metraščių tradicija, Romos istorijos įvykius išdėsto pamečiui, tik atskirus epizodus dėlioja kaip dramas su kontrastais, peripetijomis, patetinėmis scenomis. Sutarčių sudarymo, tautos susirinkimų, senato posėdžių, kautynių, švenčių ceremonijų, tvirtovių apgulties vaizdai perteikti kartais lakonišku, kartais retorikos suformuotų ilgų periodų kupinu stiliumi. Livijaus pasakojimo principais rėmėsi vėlesnių laikų Europos istorikai, lietuviai A. Vijūkas-Kojalavičius ir S. Daukantas. Publijaus Kornelijaus Tacito (55–120 po Kr.) monografijoje Apie Julijaus Agrikolos gyvenimą ir būdą dėstoma karvedžio ir valstybės veikėjo Agrikolos biografija, aprašomi Britanijos gyventojų papročiai, šalies geografiniai ypatumai. Etnografinė monografija Apie germanų kilmę ir išsidėstymą mums svarbi tuo, kad 45 skyriuje pirmą kartą paminėtos aisčių gentys. Iš didelio Istorijos veikalo teliko keturios su puse knygos. Didžiausias mus pasiekęs Tacito veikalas – Analai: 12 knygų (nepilnų) iš 16. Įvykiai čia dėstomi pamečiui. Tacitas pareiškia sieksiąs objektyvumo, tad pateikia kelis, dažnai prieštaringus, įvykių ar poelgių vertinimus. Nors su skaitytoju Tacitas nekontaktuoja, nesikalba, bet ir tokiu būdu perteikia svarbiausią savo mintį – respublikos laisvių ir senosios gyvensenos žlugimo dramatiškumą. Analų koloritas niūrus. Autorius vaizduoja senąsias kilmingas gimines naikinantį imperatorių terorą, paremtą baisiu skundikų siautėjimu, ir šlovina garbingai pasielgusius piliečius. Tacito kalbėjimo būdas didingas ir kietas, bet jo patetiškumas nevirsta įmantrumu ar išpūstumu ir netrukdo logiškam dėstymui ir realistiniam vaizdavimo būdui. Nervingą, įtemptą, kupiną patoso kalbėjimą autorius derina su lakoniškumu. Tacitas mėgsta archaizmus, poetizmus, neįprastas, paties pasidarytas konstrukcijas ir gramatines formas, drąsias metaforas ir kitus formos eksperimentus. Iš Tacito sėmėsi siužetų dramaturgai S. Siranas de Beržerakas (Cyrano de Bergerac), P. Kornelis (Corneille), Ž. Racinas (Racine) ir įvairių tautų dailininkai, tarp jų ir Pranas Smuglevičius.Žymiausias graikų filosofinės prozos atstovas – Platonas (427–347 pr. Kr.), kilęs iš garbingos ir turtingos šeimos, visą gyvenimą praleidęs Atėnuose. Jaunystėje rašė himnus dievams ir tragedijas, tačiau įsijungęs į Sokrato sekėjų ir mokinių būrį, sudegino savo kūrybą ir atsidėjo filosofijai. Išlikę ~ 40 kūrinių. Žymiausi: Valstybė, Faidonas, Faidras, Gorgijas, Puota. Platonas rašė ne abstrakčių sąvokų junginiais, o kūrė vaizdus. Garsus jo sukurtas olos su prirakintais kaliniais, matančiais tik saulės apšviesto pasaulio atšvaitus, vaizdas, išreiškiantis mintį apie tai, kad mūsų juslėmis suvokiamas pasaulis yra kito, idealaus ir tobulo idėjų pasaulio, atšvaitas. Antikoje Platonas laikytas dialogo išradėju. Beveik visi jo kūriniai yra dialogo formos. Platono dialogai gyvi ir intensyvūs, dažniausiai vyrauja klausimai ir atsakymai, klausimas provokuoja atsakymą, o pastarasis – kitą klausimą. Taip ieškoma sprendimo, išvados, tiesos. Romėnų filosofas Liucijus Anėjus Seneka (4 pr. Kr.–65 po Kr.) parašė 12 filosofijos veikalų (Apie pyktį, Apie atlaidumą, Apie laimingą gyvenimą, Apie poilsį, Apie geradarystes, Dorovės laiškai Lucilijui ir kt.). Juose dėsto stoicizmo filosofijos principus. Itin pabrėžiama dorovės svarba, Seneka ragina tobulinti sielą, atsikratyti ydų, siekti ne turto ar valdžios, o teisingumo, saikingumo, protingumo, atlaidumo, susivaldymo ir kitų dorybių. Visi kūriniai parašyti ne tikro, o įsivaizduojamo dialogo forma: autorius kalbasi su fiktyviu pašnekovu, ginčijasi, klausia ir cituoja jo atsakymus, emocingai įtikinėja, piktinasi, žavisi, aistringai įrodinėja savo teiginius. Todėl jo kūriniai kupini retorinių klausimų ir sušukimų. Seneka nevartoja periodų, kiekvienas sakinys jam reikšmingas, šalutiniai sakiniai tokie pat svarbūs, kaip ir pagrindiniai, plačios ir svarios mintys subyra į trumpas sentencijas. Senekos stiliumi, jo minčių dėstymo būdu sekė M. Montenis (Montaigne) ir R. Bekonas (Bacon). Iš jo veikalų formos kilo šiuolaikinis esė žanras. Svarbiausius istorinės, retorinės ir filosofinės prozos stilistikos bruožus į vieną vietą sutelkė ir toliau rutuliojo grožinė proza. Graikų romanas, atsiradęs III ar II a. pr. Kr., iš istorinės prozos perėmė naracijos elementą ir pastangas charakterizuoti veikėjus, iš retorinės prozos – įtikinėjimo, gyrimo ar peikimo nuostatą su retorinių figūrų bei priemonių arsenalu, iš filosofinės prozos – gyvą dialogą ir pokalbį su savimi arba įsivaizduojamu, šalia nesančiu asmeniu. Išliko penki graikų romanai: Charitono (II–I a. pr. Kr.) Chairėjas ir Kalirojė, Ksenofonto Efesiečio (II–III a. po Kr.) Efeso pasakojimai, Achilo Tatijo (III a. po Kr.) Leukipė ir Kleitofontas, Longo (II–III a. po Kr.) Dafnis ir Chlojė, Heliodoro (III a. po Kr.) Etiopiniai pasakojimai. Šių romanų siužetuose vyrauja meilės ir nuotykių motyvai. Prie jų šliejama tariama mirtis, laivo sudužimas, kilnūs arba žiaurūs piratai ar plėšikai, kurio nors svarbiausio herojaus pardavimas į vergiją ir laiminga pabaiga. Romanams būdingi prie paprastų žmonių supratimo pritaikyti stoicizmo filosofijos postulatai – kinta žmogaus gyvenimo sąlygos, tačiau vidinės žmogaus ypatybės lieka nepakitusios: patekę į vergiją romano veikėjai išsaugo vidinę laisvę, išskirti, gundomi, grasinami neatsisako savo meilės. Pabrėžiamos visuotinio humanizmo, žmonių tarpusavio meilės idėjos.Iš romėnų romanų liko du: nepilnas satyrinis Pet­ronijaus (I a. po Kr.) romanas Satyrikonas, išjuokiantis įvairius visuomenės gyvenimo reiškinius, ir Apulėjaus (125–180 po Kr.) romanas Aukso asilas. Romanai buvo populiarūs ir mėgstami. Filosofinė proza buvo prieinama tik išsilavinusiems šviesuoliams, o romanus suprato visi. Juos skaitė žemesniųjų rangų kariškiai, prekybininkai, amatininkai ir valstiečiai. Vėliau iš antikinių romanų, kaip ir kitų antikinės literatūros žanrų kūrinių, mokėsi Viduramžių riterių romanų ir vėlesnių lai­kų kūrinių autoriai. Bokačas (Boccaccio) perėmė ir Apu­lėjaus novelių romano idėją, ir kelių novelių siu­žetus, romanistai – ištikimos meilės, nuotykių ir kt. motyvus, gyvo dialogo ir retorinio kalbėjimo bruožus.