| atsirado III a. pr. Kr. ir gyvavo apie 500 metų. Kūrėjai sekė graikų literatūros pavyzdžiais, bet perteikė romėnų dvasinį pasaulį. Romėnų literatūra – grandis, sujungusi graikų literatūrą su Vakarų Europos. Skiriami 3 ∆ laikotarpiai: 1. Archajiniai laikai (III–II a. pr. Kr.). Iš pradžių klestėjo graikų kūrinių vertimai ir imitacijos. Pirmas žinomas grožinis veikalas lotynų k. – Livijaus Androniko Homero Odisėjos vertimas. Pirmą lotynišką poemą Pūnų karo giesmė parašė Nevijus, o garsiausias poetas Enijus, epo Analai autorius, lotynų k. pritaikė hegzametrą. Nors tuo laikotarpiu sukurta daug komedijų, išliko tik kai kurie Plauto ir Terencijaus kūriniai. II a. pr. Kr. gyvenęs romėnų rašytojas Liucilijus laikomas satyros žanro pradininku. Katonas, priešindamasis graikų kultūros įtakai, lotyniškai parašė pirmą Romos istoriją, paskelbė mokslo veikalų.2. Klasikiniai laikai (apie 80 pr. Kr.–18 po Kr.; laikotarpis nuo Cicerono veiklos pradžios iki imperatoriaus Augusto mirties (80 pr. Kr.–14 po Kr.) dar vadinamas ∆ aukso amžiumi). 80–40 pr. Kr. – karų ir suiručių, respublikos žlugimo laikas. Viena žymiausių to meto asmenybių buvo Ciceronas – nepralenkiamas oratorius, tobulinęs iškalbos teoriją, sukūręs filosofinių veikalų. Garsiausi istorinių veikalų autoriai – Cezaris ir Saliustijus – savito žanro veikalais fiksavo tuometę istoriją. Kornelijus Nepotas sudarė biografinį Romos istorijos veikėjų rinkinį. Įvairūs mokslo darbai išgarsino Marką Terencijų Varoną. Lukrecijus didaktine poema Apie daiktų prigimtį perdavė naujiems amžiams graikų materialistinę pasaulio sampratą. I a. pr. Kr. Romoje susibūrę poetai pasivadino neoterikais (modernistais), jie stengėsi sekti helėnistine ir Aleksandrijos graikų poezija, kūrė individualius jausmus išreiškiančią lyriką. Žymiausias jų – Katulas, laikomas vienu garsiausių Antikos lyrinių poetų. Klestėjimo viršūnę poezija pasiekė pasibaigus pilietiniams karams. Tuo laiku kūrė didieji romėnų poetai Vergilijus ir Horacijus, suklestėjo meilės elegija. Pirmuoju jos autoriumi laikomas Galas, juo sekė Tibulas, Propercijus ir Ovidijus, kūręs ne tik elegijas, bet ir didaktines poemas, mitologinį epą. Žymiausias Augusto laikotarpio prozinių veikalų kūrėjas – istorikas Livijus, savo darbuose išaukštinęs romėnų žygius.3. Poklasikinis laikotarpis (I–II a. po Kr.; laikas nuo imperatoriaus Augusto iki imperatoriaus Trojano mirties (14–117 po Kr.) dar vadinamas ∆ sidabro amžiumi). Tuo metu išpopuliarėjo satyros žanrai. Persijus, Juvenalis ir vienu geriausių epigramos kūrėju laikomas Marcialis negailestingai kritikavo visuomenės ydas. Didelį satyrinį romaną Satyrikonas parašė Petronijus, mūsų laikus pasiekė tik jo fragmentai. Pasakėčios, kuri irgi tapo kandžios kritikos priemone, žanrą į romėnų literatūrą įvedė Fedras. Istorinį epą Farsalo mūšis sukūrė Lukanas, garsiausias išlikęs Svetonijaus veikalas – dvylikos imperatorių biografijos Cezarių gyvenimas, Tacito veikale Germanija pirmą kartą buvo paminėtos aisčių gentys. Sekant Vergilijų kurtos epinės poemos (Silijus Italikas, Gajus Valerijus Flakas, Publijus Papinijus Stacijus). Vieninteles mus pasiekusias romėnų tragedijas sukūrė filosofas Seneka, žymiausia to meto asmenybė, jis parašė nemažai filosofijos veikalų. To laikotarpio autoriams būdingas naujasis stilius – paprastumas derinamas su patetika, sentencijų gausa, žodžių žaismu. Tuomet gyveno ir kūrė pedagogikos, retorikos, literatūros istorijos kūrinio „Apie oratoriaus ugdymą“ autorius Kvintilianas. II a. po Kr. vėl stiprėjo graikų kultūros įtaka. Vakarų kraštuose ir Afrikoje randasi naujų mokslo, kultūros centrų. Romėnų, kaip ir graikų, literatūroje įsigali archajinė kryptis. Žinomiausias to meto autorius, užbaigiantis romėnų literatūros istoriją, – Liucijus Apulėjus, išgarsėjęs romanu Metamorfozės. |
