| seniausia Europos literatūra. Graikai sukūrė pagrindines literatūros rūšis ir žanrus, suformulavo kūrybos principus, kuriais vėliau rėmėsi kt. Europos tautų literatūros. Tradiciškai ∆ skirstoma į 4 laikotarpius: 1. Archajiniai laikai (VIII–VI a. pr. Kr.). Seniausi išlikę rašytiniai ∆ kūriniai – Homerui priskiriamos epinės poemos Iliada ir Odisėja. Abu epai sukurti Trojos karo motyvais ir pasižymi dideliu, iki šiol nepralenktu meniškumu. Neabejojama, kad ir prieš Homerą būta poetų, o Homero epas – ilgai trukusios literatūros raidos, nepalikusios rašytinių paminklų, rezultatas. Apie 700 pr. Kr. epo žanrą toliau plėtojo Hesiodas, savo poemoms (Teogonija, Darbai ir dienos) rinkęsis kitą medžiagą – religiją ir žemdirbių gyvenimą. VII–VI a. pr. Kr. – graikų lyrikos klestėjimo metas. Ši poezija buvo dainuojama arba deklamuojama pritariant lyra ar fleita. Pirmųjų graikų poetų Kalino, Tirtajo, Solono, Teognido kūrybai būdingi socialiniai motyvai. Asmeninius jausmus poezijoje atskleidė Archilochas, Mimnermas, Simonidas. Egėjo jūros Lesbo saloje klestėjo monodinė, arba solinė, lyrika (vieno balso dainų poezija). Žymiausi poetai – Alkajas ir Sapfo. Vienu iš chorinės lyrikos pradininkų laikomas Alkmanas iš Spartos, šią formą tobulino Stesichoras, Simonidas, o garsiausias Antikos chorinių dainų autorius buvo Pindaras. To meto mokslininkai (Talis), filosofai (Anaksimandras, Anaksimenas, Herakleitas) savo veikalus rašė proza. Istorikai, dar vadinami logografais (pvz., Hekatajas), fiksavo istorinius įvykius. Tuo laikotarpiu suklestėjo pasakėčios žanras (Ezopas). 2. Klasikinis laikotarpis (V–IV a. pr. Kr.) – Atėnų ir visos ∆ suklestėjimo epocha. Šiuo laikotarpiu iš chorinės lyrikos, kaip vienos dievo Dioniso švenčių sudėtinės dalies, susiformavo graikų tragedija. Žymiausi V a. pr. Kr. tragedijos kūrėjai buvo Aischilas, Sofoklis ir Euripidas. Iš tų pačių elementų išsirutuliojo ir komedija. Svarbiausiu senosios komedijos kūrėju laikomas Aristofanas. V a. pr. Kr. proza skirstoma į istorinę, filosofinę ir retorinę. Herodoto Istorija – pagrindinis žinių apie graikų karus su persais šaltinis, Tukididas aprašė Peloponeso karo istoriją, istorinius veikalus kūrė ir Ksenofontas. Vienas žymiausių to meto filosofų Sokratas nėra nieko parašęs, bet jo mokymą liudija mokinių Platono ir Ksenofonto raštai. Išlikusių garsių filosofinių veikalų autoriai – Platonas ir Aristotelis. Kultūrą stipriai veikė sofistų idėjos. Sofistai (Gorgijas ir kt.) pirmieji pradėjo formuoti retorikos teoriją, mokyti praktinės iškalbos. 3. Helėnizmas (IV–I a. pr. Kr.). Taip vadinamas graikų kultūros plitimas Azijoje, Afrikoje, Vakaruose. Į lit-rą vis labiau skverbėsi retorika, ėmė įsigalėti azijizmas – dekoratyvus, pompastinis stilius. Radosi daugiau mokslo ir kultūros centrų: šalia Atėnų iškilo Aleksandrija, Rodo sala, Pergamas. Naujas pažiūras ir mintis lit-ra reiškė naujomis formomis. Atėnuose susiformavo naujoji komedija, atsisakiusi politinių užuominų ir medžiagos ieškojusi kasdieniame gyvenime. Jos kūrėju laikomas Menandras. Apolonijas Rodietis tęsė homeriško epo tradicijas. Ypatingo dėmesio susilaukė mažos formos kūriniai. Garsiausi helėnizmo poetai – plačios erudicijos Ptolemajų dvaro poetas Kalimachas ir Teokritas, bukolinių eilėraščių autorius bei idilės žanro pradininkas. Išpopuliarėjo epigrama (Asklepiadas, Leonidas, Meleagras). Helėnizmo laikotarpiu formavosi ir graikų romanas. Seniausio išlikusio meilės romano Chairėjas ir Kalirojė autorius Charitonas (~ I a. pr. Kr.). 4. Graikų literatūra Romos imperijoje (I–II a. po Kr.). Romėnams nukariavus Graikiją, graikų kultūra nesunyko – nugalėtieji mokė nugalėtojus. Klestėjo iškalba. Oratoriai keliaudavo po miestus sakydami kalbas ir mokydami jaunimą. Dėl veiklos pobūdžio žymiausi to laiko oratoriai Herodas Atikas, Ailijas Aristeidas, Dionas Chrisostomas vadinami antraisiais sofistais. Retorika veikė ir lit-rą. Buvo atsisakyta azijizmo stiliaus ir atsigręžta į klasikinę epochą, itin vertintas kalbos aiškumas ir paprastumas (atikizmas). Vienu žymiausiu biografijos žanro atstovu laikomas Plutarchas, mūsų laikus pasiekė populiarūs jo veikalai Dorovės traktatai ir Paralelinės biografijos. Kandžiomis satyromis ir parodijomis garsėjo Lukianas. Sukurta nemažai istoriografijos veikalų: savo meto istoriją rašė Polibijas, Poseidonijas gilinosi į Romos istoriją, Diodoras, paskatintas Romos imperijos plėtimosi į Vakarus, parašė pirmą pasaulio istoriją. Garsūs to meto istorikai Arianas, Apianas, Kasijus Dionas. Populiarūs buvo gamtos arba meno paminklų aprašymai, epistolinė literatūra. Išliko nemažai meilės ir nuotykių romanų: Ksenofonto Efesiečio Efeso pasakojimai, Achilo Tatijo Leukipė ir Kleitofontas, Heliodoro Etiopiniai pasakojimai, garsiausias – Longo Dafnis ir Chlojė, kuriame paprastas naivumas slepia rafinuotą ir lengvabūdišką erotiškumą. Longas (II a. po Kr.) laikomas rašytoju, užbaigusiu tūkstantmetę graikų literatūros istoriją. Nuo III a. po Kr. graikų autoriai iš esmės tik peržiūrinėjo tai, kas buvo sukurta per ankstesnius šimtmečius, ir sudarinėjo rinkinius. Vienas žymiausių tokių autorių – Atėnajas, knygoje Mokslininkų puota pateikęs apie 1500 veikalų ištraukas. |
