| grupė lit-ros kūrinių, kuriuose pasikartoja panaši tematika, problematika ir jų pateikimo būdas – struktūra, kompozicija, formalios teksto organizavimo savybės. Visa tai gali būti traktuojama kaip žanrinės taisyklės, normos. ∆ yra viena pagrindinių sąvokų, kuria remiasi lit-ros tekstų klasifikacija, ir drauge viena esminių lit-ros mokslo problemų. ∆ yra glaudžiai susijęs su lit-ros rūšimi ir yra jos sąlygojamas (pvz., epo žanrai – romanas, novelė, apysaka, lyrikos – sonetas, elegija, odė, dramos – tragedija, komedija). ∆ įvairiais laikotarpiais suprantamas skirtingai, jį nevienodai traktuoja įvairios lit-ros teorijos mokyklos. Klasicizmas labai sureikšmino ∆ kategoriją. Romantikai, siekę kūrinio individualizacijos, ėmėsi ∆ maišyti, nutrynė griežtas jų ribas. Modernizmo iškelta individualios genijaus raiškos idėja buvo nesuderinama su žanriniais šablonais. Visa XX a. ir XXI a. lit-ra ∆ linkusi traktuoti gana laisvai. Naujai į ∆ žiūrėjo modernios lit-ros teorijos. Formalizmas siejo ∆ su komunikacijos situacija – t. y. santykiu tarp rašytojo ir skaitytojo. Struktūralistai žanrinę normą traktuoja kaip vieną iš dinaminių struktūros veiksnių, lemiančių lit-ros procesą, – ∆ atstovauja bendrai tendencijai, kurią atskiras kūrinys siekia įveikti. Panašiai į ∆ žiūri semiotika. Pvz., rusų literatūrologas ir kultūros tyrinėtojas J. Lotmanas ∆ laiko tipologiniu kriterijumi. Pagal jį skiria lit-os epochas, sroves, tipus, orientuotus į tapatybę (t. y. siekiančius atitikti ∆ reikalavimus) ir orientuotus į skirtybę (šiuo atveju ∆ tėra kliūtis, kurią reikia įveikti ieškant naujų meninių formų). Įtakingą ∆ teoriją sukūrė rusų lit-ros tyrinėtojas M. Bachtinas, vienas žymiausių romano ∆ tyrinėtojų, – jis kalba apie ∆ kaip apie pačios lit-ros pradžią siekiančią kultūrinę atmintį. Lietuvių literatūrologijoje daugiausia dėmesio skiriama prozos žanrams (pvz., A. Zalatoriaus Lietuvių apsakymo raida ir poetika, 1971; A. Kalėdos Romano struktūros metmenys, 1996; J. Sprindytės Lietuvių apysaka, 1996). |
