Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

Siurrealizmas Visi terminai

(pranc. surréalisme – viršrea­liz­mas), avangardistinė lit-ros ir meno kryptis, gyvavusi Europoje (visų pirma Prancūzijoje) tarp I ir II pasaulinių karų. Išsivystė iš kiek ankstesnio dadaizmo. Pagrindinės ∆ manifestų (Siurrealizmo manifestas, 1924; Kitas siurrealizmo manifestas, 1929) ir kūrybos idėjos – pasipriešinimas racionalistiniam pasaulio supratimui, asmenybę unifikuojančiam civilizacijos paveldui, pasąmonės ir vaizduotės sureikšminimas (ryški Z. Froido (Freud) psichoanalizės įtaka). ∆ tikslas, anot A. Bretono (H. Breton), vieno iš šios krypties programos autorių, yra „svaiginančiu nusileidimu“ į save išlaisvinti psichikos galias, sujungti įprastinį pasaulio suvokimą ir pasąmonės pasaulį „absoliučioje realybėje“, t. y. viršrealybėje. Siurrealistus itin domino sapno, haliucinacijos logika (ar nelogiškumas), tarpinės būsenos tarp miego ir būdravimo, kurios „ištraukia“ iš vaizduotės netikėčiausius, neįmanomus pagal racionalistinį supratimą pavidalus. Mėgstamas automatinis rašymas, groteskas, parodija, juodasis humoras, bjaurumo ir siaubo estetika, netikėti žodžių ir vaizdo plotmių sugretinimai. Kai kuriais atžvilgiais (žavėjimasis vizija, sapnu, vaizdinis teksto tirštumas) ∆ ištakas galima įžvelgti Baroko ir romantizmo tradicijose. Svarbiausi ∆ atstovai – pranc. poetai A. Bretonas (Breton), P. Eliuaras (Eluard), L. Aragonas (Aragon). ∆ ryškus dailėje (S. Dali, M. Ernstas (Ernst), kine (manifestiniu laikomas rež. L. Bun­juelio (Buñuel) fimas Andalūzijos šuo, 1929).Siurrealizmui kaip organizuotam sąjūdžiui nustojus gyvuoti, dar ilgai buvo jaučiama jo įtaka – ypač dramoje ir prozoje (nors ∆ susiformavo poezijoje). ∆ bruožų esama A. Arto (Artaud), S. Beketo (Becket), Ž. Ženė (J. Genet) ir kt. absurdo teatro kūrėjų dramose, pranc. Naujojo romano (N. Sarot (Sarraut), A. Rob-Grijė (Robbe-Grillet) kūryboje. Siurrealizmo terminas iki šiol plačiai vartojamas ne tiek krypčiai, kiek šios krypties atstovų pasiūlytam pasaulio supratimui ir jo vaizdavimo būdui nusakyti. Apie ∆ lietuvių lit-roje galima kalbėti būtent šiuo aspektu. Jo bruožų esama A. Škėmos, I. Mero, A. Landsbergio, J. Ivanauskaitės, V. P. Bložės, S. Gedos, M. Martinaičio, H. Radausko ir kt. kūryboje.