| (lot. satira, senesnis variantas satura – makalynė, maišalynė), lit-ros kūrinys ar vaizdavimo būdas, atskleidžiantis ir išjuokiantis aprašomojo (asmens, gyvenimo būdo, politinės sistemos, vienokių ar kitokių pažiūrų ir pan) silpnybes, trūkumus. Lit-roje galima kalbėti apie satyrinį vaizdavimo būdą, kuriam būdingas kandus, aštrus, net tendencingas humoras, paradoksas, kuris remiasi neatitikimu tarp to, kaip išjuokiamas objektas atrodo, ir to, kas jis yra iš tikrųjų, tarp realybės ir idealo. Satyra pasižymi atvirai ironiška kalbančiojo pozicija, išjuokiamas objektas (konkrečios silpnybės, tam tikros situacijos) yra nesunkiai atpažįstamas arba net įvardijamas. Satyra, nukreipta prieš konkrečius asmenis, vadinama paskviliu. Europos literatūrinėje tradicijoje ∆ susiformavo kaip tam tikro socialinio komentaro forma ir reiškėsi dramoje (graikų komedijų autorius Aristofanas) bei poezijoje. Senovės romėnų lit-roje ∆ ir buvo vadinamas trumpas eiliuotas lyrinis-epinis kūrinys; žinomiausi tokių satyrų autoriai – Horacijus ir Juvenalis. Antikinės ∆ žanro tradicija atgimė Klasicizmo epochoje (satyrą yra parašęs ir Klasicizmo poetikos kūrėjas N. Bualo). Atskirai kalbama apie vadinamąją menipietišką ∆. Jos pradininkas – III a. prieš Kr. gyvenęs graikų filosofas kinikas Menipas. Menipietiška ∆ neturi griežtų žanrinių rėmų, joje dera proza ir eilės, rimta ir komiška, natūralistiniai ir fantastiniai elementai. Klasikiniu tokios ∆ pavyzdžiu laikomas I a. po Kr. gyvenusio romėnų rašytojo romanas Petronijaus Satyrikonas. Menipietiškos satyros bruožų turi garsūs Renesanso ir Apšvietos epochų romanai: F. Rablė (Rabelais) Gargantiua ir Pantagriuelis, Dž. Svifto (Swiff) Guliverio kelionės, M. de Servanteso (Cervantes) Don Kichotas. Tačiau dažniausiai ∆ terminas vartojamas jau nesiejant jo su viena ar kita antikine tradicija.Tarp garsiausių pasaulinės lit-ros satyrų – Nyderlandų humanisto E. Roterdamiečio Pagiriamasis žodis kvailybei (XVI a.). Satyrinėmis galima laikyti prancūzų klasicisto Ž. B. Moljero (Mollière)dramas, kurių jau pavadinimai rodo, kokios silpnybės išjuokiamos (Tartiufas, arba Apgavikas, Šykštuolis). Iš XX a. pažymėtinos anglų rašytojo Dž. Orvelo (Orwell)politinės ∆ (Gyvulių ūkis, 1984-ieji), satyrinis rusų rašytojo M. Bulgakovo romanas Šuns širdis. Lietuvių ∆ pradininku laikomas V. Kudirka (Viršininkai, Lietuvos tilto atsiminimai), satyrinio vaizdavimo bruožų esama Žemaitės kūriniuose (Vingių Jono portretas aps. „Marti“), taip pat K. Sajos dramose; ∆ rinkinį yra išleidusi V. Žilinskaitė, satyrinių eilėraščių yra parašęs V. Šimkus. Vienas ryškiausių satyrinės poezijos kūrėjų šiuolaikinėje lietuvių lit-roje yra J. Erlickas. (pranc. sentimente – jausmas), XVIII a. vid. – XIX a. pr. Europos lit-ros, dailės ir visuomeninės minties srovė (terminas kildinamas iš L. Sterno romano Sentimentali kelionė po Italiją ir Prancūziją (1768) pavadinimo). Sentimentalizmas atsirado kaip reakcija prieš Klasicizmo normatyvinę estetiką ir Apšvietos racionalumą. Dažnai laikomas pastarosios atšaka, nes pritarė daugeliui jos visuomeninių idėjų. Rėmėsi Ž. Ž. Ruso (Rousseau) doktrina apie prigimtinį žmogaus gerumą, kurį žaloja civilizacijos poveikis, atitolimas nuo gamtos. Sentimentalistai iškėlė jausmą aukščiau proto ir jausmų analizę pavertė meninio vaizdavimo objektu. Poetizavo nekilmingų luomų žmones, meilę, tyrumą, jautrumą gamtai ir menui, siekė emociškai paveikti skaitytoją. Pagrindiniai žanrai: aprašomoji poema, idilė, elegija, psichologinis romanas, komedija ir drama. Reikšmingiausi pavyzdžiai: Ž. Ž. Ruso Naujoji Eloiza (1761), S. Ričardsono (Richardson) Pamela (1740), N. Karamzino Vargšė Liza (1792). Sentimentalizmas reiškėsi prancūzų, vokiečių, lenkų, anglų lit-rose; pastarajai būdingesni ironijos ir humoro pradai. Lietuvoje sentimentalizmo bruožų pastebima XIX a. pr. rašytojų A. Klemento, D. Poškos, A. Strazdo kūryboje. Sentimentalizmas buvo artimas Audros ir veržimosi lit-rai (J. V. Gėtės (Goethe) Jaunojo Verterio kančios, 1744); daugelį sentimentalizmo elementų perėmė romantizmas (kartais sentimentalizmas priskiriamas preromantizmui). |
