Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

(sen. skand. segja – pasakoti), senovės skandinavų pasakojimai proza. Plačiąja prasme ∆ vadinama visa senąja islandų k. parašyta proza, siaurąja – vietinė pasakojamoji lit-ra. Išlikusios ∆ yra iš XII–XIV a. Jų kilmė iki šiol nėra visai aiški. Kai kurie tyrinėtojai ∆ kildina iš žodinių pasakojimų, kurie, jau galutinai susiformavę žodinėje tradicijoje, buvo užrašyti XII a. Kiti teigia, kad ∆ iš esmės esančios XII ir XIII a. lit-ros rezultatas, kai ką perimančios ir iš senesnių žodinių pasakojimų.∆ siužetas gali būti įvairus. Pvz., karalių ∆ pavadintos istorijos pasakoja apie senovės skandinavų karalius ir jarlus, pasižymi istorinės tiesos siekiu. Jose įžvelgiama istoriografijos užuomazgų. ∆ apie islandus aprašomi su istoriniais senosios Islandijos veikėjais susiję įvykiai, bet jos turi daugiau grožinės lit-ros nei faktografinių elementų. Šios ∆, kaip puikiai papasakoti prozos kūriniai, priklauso islandų nacionalinei ir pasaulio lit-rai. Priešistorinėse ∆ aprašoma tai, kas vyko dar prieš Islandijos apgyvendinimą (850), vaizduojami legendiniai įvykiai, žygiai, kelionės, dalyje jų – vikingų kovos. Riterių ∆ laikomos Vakarų Europos kurtuazinio (dvarų) romano atitikmeniu. Tai dažniausiai XIII a. prancūzų kūrinių perpasakojimai bei vertimai. Vėliau (XIV a.) pagal šią tradiciją pradėti kurti savi kūriniai, dėl fantastinio turinio vadinami melo ∆. Lit-rai reikšmingiausios islandiškos ∆: Nijalio saga, Egilio saga, Saga apie žmones iš Smėlėto kranto, Saga apie žmones iš Lašišų slėnio, Gretiro saga.