| (lot. allusio – užuomina), literatūros kūrinyje esanti užuomina, nuoroda į kitą literatūros kūrinį, kultūrinį kontekstą, konkretų asmenį ar įvykį, pvz., į B. Brazdžionio „Šaukiu aš tautą“ H. Radausko eilėraštyje „Dainos gimimas“; dviguba ∆ T. Venclovos cikle „1956 metų eilėraščiai“ – į Maironio poemą Tarp skausmų į garbę ir 1956 m. Vengrijos įvykius. ∆ – vienas mėgstamiausių Europos ir Lietuvos Renesanso bei Baroko lit-ros stilistinės ir minties raiškos būdų. Itin gausi pasaulinės kultūros ir literatūros ∆ A. Nykos-Niliūno poezija. ∆ gali sudaryti ir į kūrinį įjungta kito kūrinio citata, pvz., A. Baranausko Anykščių šilelyje: „Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako, / Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevičius sako“.Imitacinė ∆ dažniausiai yra parodijos pagrindas (pvz., K. Binkio „Penki pavasariai“). Dž. Džoiso (Joyce) romanas Ulisas 1922 yra struktūrinės ∆ pavyzdys, atkartojantis Homero Odisėjos struktūrą. Per ∆ rašytojas tiesiogiai ar netiesiogiai išsako savo santykį su literatūros tradicija, kviečia skaitytoją dialogui – t. y. atpažinti ir interpretuoti pateiktą užuominą. |
