| savita bendravimo forma raštu, Lietuvoje ėmė plisti nuo XV a. (kunigaikščių laiškai), o į tradicinę liaudies kultūrą ryškiau įsiterpė XIX a. pab. – XX a. I p. Raštingi kaimo žmonės padėdavo nemokantiems rašyti pažįstamiems per laiškus susisiekti su toli atsidūrusiais artimaisiais. Šitokie laiškai turėdavo tradicinės raiškos elementų. Jie būdavo pradedami pagarbiu pasveikinimu ir gero palinkėjimu. Pabaigoje dažnai dar pakartotinai siunčiami nuoširdūs linkėjimai. Pavyzdžiui, kareivis, atsidūręs toli nuo tėvynės, šitaip siunčiamą žinią pradeda ir užbaigia: Atiduodu Jums, mieli broliai, labas dienas, linkėdamas didžiausios laimės Jūsų gyvenime Pasilikite sveiki, gal daugiau nebepasimatysime. Nerami užuomina labai skaudi, – tokia kario dalia. Kartais į pabaigą įsiterpia ir intymesnis įvaizdis, kaip antai ... atsisveikindamas su Jumis, bučiuoju jūsų baltas rankas, – šitaip užrašyta Vinco laiške broliui J. Basanavičiui. Moterų laiškai emocingesni, rašoma apie meilę, apie vargus ištekėjus. Ilgainiui ∆ tematika buvo išplėtota telefono žinučių tekstuose. |
