| buvo gana įvairios. M. Valančius taip jas apibūdina: „Vieni, rankas ištiesę, kalba poterius, kiti, be pertrūkio kinkuodami, sveikina ir aukština savo geradarius, o kiti, visų stiprieji, giesta ir šaukia atsispirdami“. M. Katkus nurodo, kad elgeta po pagarbinimo ir įžanginių poterių sako „apieravonę“ – paskirties kalbą. Pavyzdžiui, skiriu „tuos poterėlius ant didesnės garbės Viešpačiui Dievui už sveikatą mūsų geradarių, kad jiems Dievas padėtų kur einant, kur žengiant, patiems ir gyvulėliams“. Toliau pamini sielas, skaistykloje kenčiančias, prašo pagalbos visuose reikaluose, tegu atitolina ligas, nelaimes ir kt. Kiti elgetos po pagarbinimo sako palaiminimą: „Palaiminimas tiems namams nuo saulės tekėjimo iki nusileidimo, šeimininkams, jų vaikeliams ir visiems, kurie šioje gryčioje užsilaiko. Parnešu palaiminimą iš šventų vietų: Čenstakavo ir Vilniaus Auštrios bromos Dievo motinos“. |
