Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

Reformacija Visi terminai

religinis, socialinis ir kultūrinis Renesanso epochos judėjimas, vykęs Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Jo rezultatas buvo iki tol vieningos Vakarų krikščionių – Katalikų bažnyčios – suskaldymas, įkuriant nepavaldžias popiežiui protestantiškąsias Bažnyčias. ∆ atsirasti įtakos turėjo vėlyvųjų Viduramžių religiniai judėjimai, pvz., viklefizmas (XIV a.), husitizmas (XV a.), siekę reformuoti feodalinę Bažnyčios struktūrą, taip pat Nyderlandų humanisto ir filosofo Erazmo Roterdamiečio – vad. krikščioniškojo humanizmo pradininko – veikla XV a. pab. – XVI a. pr. Tačiau tikrąja ∆ pradžia laikomi 1517 metai, kai vokiečių vienuolis M. Liuteris (Luther) Vitenberge paskelbė 95 tezes, kritikuojančias Katalikų bažnyčią ir siūlančias jos reformas. Popiežiui bule pasmerkus šias tezes ir Liuteriui viešai sudeginus bulę, Europa susiskaldė į dvi priešingas stovyklas, neišvengusias religinių karų. ∆ pagrindu susikūrė protestantiškoji Europos kultūra ir susiformavo keletas pagrindinių evangelikų teologinių sistemų, kurių pavadinimai kilo nuo jų kūrėjų: M. Liuterio, J. Kalvino (Calvin), taip pat P. Melanchtono (Melanchthon), U. Cvinglio (Zwingli), vardų. Pagrindinės dvi – Evangelikų-liuteronų ir Evangelikų-reformatų (kalvinistų) – bažnyčios ėmė dominuoti didelėje Europos dalyje. Liuteronizmas – Vokietijoje, Skandinavijoje, kalvinizmas – Šveicarijoje, Prancūzijoje, iš dalies Nyderlanduose, Anglijoje, Škotijoje. Nuo šių pagrindinių protestantizmo atšakų atskilo nemažai mažesnių bažnyčių ir religinių bendruomenių, kurios siekė dar ryžtingesnių radikalių pokyčių dvasiniame ir visuomeniniame gyvenime.1555 Vokietijoje įtvirtinta Augsburgo taika faktiškai pripažino lygias liuteronų ir katalikų teises, Skandinavijos šalių valdovai oficialiai savo valdomas šalis liuteroniškomis paskelbė XVI a. 4–5 deš., 1598 Nanto ediktas Prancūzijoje pripažino religijos laisvę hugenotams. Anglikonų bažnyčia Anglijoje įteisinta nuo 1534. Įvairūs šių šalių miestai, ypač Vitenbergas, Bazelis, Heidelbergas, Ženeva buvo Europos ∆ centrai. Iškėlusi Biblijos svarbą individualiame kiekvieno žmogaus gyvenime, ∆ ypač nusipelnė švietimo, visuotinės rašto kultūros diegimo ir modernizavimo, knygų leidybos ir platinimo, tautinių kalbų įtvirtinimo raštijoje srityse. ∆ gaivino ir aktualizavo daugelį evangelinių idėjų (visų pirma Dievo gailestingumo, Kristaus – nuodėmių atpirkėjo), skatino pamaldžią kasdienę gyvenseną, disciplinuotumą. Kritiški vaizduojamojo Bažnyčios meno atžvilgiu, ∆ veikėjai ypač vertino lit-rą ir daug nusipelnė kurdami ir plėtodami įvairius religinės (giesmių, pamokslų) bei pasaulietinės lit-ros žanrus.Pirmosios žinios apie reformacinių idėjų skleidimą Lietuvoje yra iš XVI a. 3 deš. Nuo 1520 Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis leido ediktus, draudžiančius studijuoti protestantiškuose u-tuose, parsivežti į Lietuvą protestantiškos lit-ros. Pirmoji ryški Lietuvos ∆ figūra – A. Kulvietis – po studijų užsienyje grįžęs į Lietuvą įkūrė pirmą Lietuvoje aukštesniojo tipo mokyklą (veikusią 1541–1542) ir paskelbė reformacinį manifestą – viešą laišką Bonai Sforcai Tikėjimo išpažinimas. Ankstyvoji ∆ pradininkų karta Lietuvoje – A. Kulvietis, S. Rapolionis, M. Mažvydas ir kt. – buvo priversta pasitraukti į kaimyninę Prūsiją, kurioje liuteronizmas buvo oficiali valstybinė religija jau nuo 1525. Karaliaučiuje lietuviai daug prisidėjo steigiant pirmąjį Rytų Europos protestantiškąjį u-tą, kuriame vėliau studijavo nemažai lietuvių. Lietuvos liuteronai, pirmiausiai Mažvydas, parengė ir nuo 1547 ėmė leisti pirmąsias lietuviškas knygas. Jose buvo deklaruojamas individualus asmens ir tautos christianizacijos siekis, visuomenės švietimo ir lavinimo būtinybė. LDK Evangelikų bažnyčios kūrimą apie 1553 m. pradėjo su Europos ∆ vadovais asmeninius kontaktus palaikęs LDK kunigaikštis, Vilniaus vaivada M. Radvila Juodasis. Įkūręs spaustuvę Lietuvos Brastoje (dab. Baltarusija), kunigaikštis sutelkė protestantų rašytojų būrį ir nuo 1553 čia ėmė leisti religines knygas lenkų k., tarp kurių išspausdinta pirmoji Lietuvos Biblija, dar vad. Brastos arba Radvilų Biblija (lenkų k., 1563) – puošniausia ir meniškiausiai iliustruota XVI a. LDK knyga. Tai buvo ir pirmosios LDK spausdintos knygos lotyniškais rašmenimis. Nuo 1554 Radvilos Juodojo valdose Brastoje ir Vilniuje imtos laikyti ir protestantiškos pamaldos. 1556 Rad­vila Juodasis, lotynišku laišku viešai atsakydamas popiežiaus legatui A. Lipomanui (Du laiškai, 1556, Karaliaučius), paskelbė karštą reformacinį pareiškimą, griežtai kritikuojantį Katalikų bažnyčią ir skelbiantį apie atsiskyrimą nuo jos. Iki XVI a. pab. ∆ idėjos LDK sparčiai plito ir patraukė į savo pusę daug didikų ir bajorų, didžioji jų dalis išpažino kalvinizmą. Lietuvoje nuo 1556 aktyviai veikė ir radikalieji protestantai, kurių didžiausią dalį sudarė antitrinitoriai – Švč. Trejybės dogmos, kurią pripažino ir katalikai, ir pagrindinės reformacijos Bažnyčios, neigėjai. P. Gonezijus, M. Čechovicas (Czechowic), S. Budnas buvo žymiausi šios krypties atstovai, palikę didelį literatūrinį palikimą. S. Budnas yra ir kritinės biblijotyros pradininkas Lietuvoje. Rengdamas Bibliją (išsp. 1572) bei kritinį Naujojo Testamento leidimą (1574) jis, pasiremdamas ir filologinės kritikos būdais, tyrė autentiškus biblinius tekstus.Brandi kalvinizmo ideologija Lietuvoje buvo suformuota gausiuose A. Volano raštuose. Volanas komentavo ir grindė ne tik bažnytinę reformatų dogmatiką, bet ir siūlė naujas pilietinės santvarkos, paremtos asmenų lygybe, koncepcijas (veik. Apie politinę arba pilietinę laisvę). Aktyviai polemizuodamas ir su antitrinitoriais, ir su XVI a. 8 deš. pradėjusiais reikštis Lietuvos jėzuitais, jis pagrindė ir galutinai įtvirtino pamatinius dogminius aspektus, atskiriančius Kalvinistų bažnyčią nuo kitų krikščioniškųjų bendruomenių (pvz., kalvinistišką Eucharistijos sampratą, buvusią vienu didžiausių dogminių skirtumų, neleidusių susijungti Lenkijos ir Lietuvos kalvinistams su Liuteronų bažnyčia). Šalia Volano, aktyviausi kalvinistų polemistai buvo A. Chšonstovskis (~ 1555–1618) ir S. Sudrovijus (~ 1550–1600). Jie tęsė ir skatino intelektualią, literatūrinę polemiką, į kurią, pripažinę jos svarbą šalia diegtos žodinės religinio švietimo tradicijos, nuo 1576 įsijungė ir katalikai, visų pirma P. Skarga. Pirmas ortodoksinis LDK kalvinistų katekizmas, galutinai suvienijęs Lietuvos reformatų tikybos išpažinimą su to meto Vakarų Europos kalvinizmu, buvo išleistas Vilniuje 1581 (jo autoriumi laikomas Vilniaus distrikto superintendantas S. Sudrovijus). Šios knygos vėlesnių leidimų pagrindu buvo parengtas pirmasis Lietuvos kalvinistų lietuviškas leidinys – Vilniaus teismo raštininko M. Petkevičiaus Katekizmas su giesmėmis. Nors per visą XVII a. pagrindine Lietuvos kalvinistų rašto k. liko lenkų, pradedant XVI a. pab. imta nuosekliai rūpintis pagrindinių bažnytinės lit-ros žanrų – katekizmų, giesmynų, pamokslų ir maldaknygių – vertimu į lietuvių k. Tuoj po M. Petkevičiaus Katekizmo pasirodė lietuviška J. Morkūno Postilė (1600).∆ metu buvo parengti ir Biblijos vertimai į lietuvių k. Prūsų Lietuvoje pirmą lietuvišką visos Biblijos rankraštį 1590 užbaigė J. Bretkūnas, tačiau negavo lėšų jai išspausdinti. Bretkūno lietuviškieji raštai (Giesmės duchaunos, Kancionalas, Kolektos, 1589) bei pirmoji lietuviška liuteronų Postilė (1591) atspindėjo liuteronų ∆ ortodoksinę, t. y. oficialiai patvirtintą kaip teisingą ir nebekintamą, dogmatikos sistemą. LDK protestantai, nuo XVI a. pradėję leisti lenkiškus Biblijos vertimus, lietuviška Biblija ėmė rūpintis jau po ∆, XVII a.∆ skatino ir grožinės LDK lit-ros lotynų ir lenkų k., ypač herojinės poemos, panegirikos, plėtotę. P. Gradausko Šviesiausiojo didiko ir pono Kristupo Radvilos žygis prieš Maskvą (1582), E. Pilgrimovijaus Panegirinis kreipimasis į Kristupą Radvilą (1583), A. Rimšos Dešimtmetis pasakojimas (1585), J. Radvano Radviliada (1592) – vieni iškiliausių šio žanro pavyzdžių LDK Renesanso lit-roje, sukurti protestantų. ∆, iki pat XVI a. pab. LDK buvo aktyvi ideologinė jėga, visapusiškai paveikė ir modernizavo visą Lietuvos socialinį, kultūrinį ir literatūrinį kontekstą.