| (gr. psalmós – giesmė): 1. hebrajų religinė giesmė ir įvairių krikščionių Bažnyčių liturgijos dalis. 150 ∆ rinkinys – Psalmynas – sudaro vieną iš Biblijos Senojo Testamento knygų. Šios ∆ susiformavo XI–III a. pr. Kr., buvo sukurtos įvairių autorių skirtingu metu, tačiau daugumos autorystė tradiciškai priskiriama karaliui Dovydui (XI–X a. pr. Kr.), todėl jos dažnai vadinamos Dovydo psalmėmis. Europos ir Lietuvos lit-rose psalmės įsitvirtino sykiu su Biblijos vertimais į tautines kalbas. Vienas pirmųjų ∆ vertėjų į lietuvių k. buvo A. Kulvietis. Pirmieji ištisi kai kurių ∆ vertimai į lietuvių k. bei parafrazės, pritaikytos liuteronų liturgijai, paskelbti M. Mažvydo leidiniuose (Katekizme, 1547 ir Giesmyne, 1566–1570, versta iš lenkų, lotynų ir vokiečių k.). 41 iš lenkų k. versta ∆ buvo išspausdinta 1598 M. Petkevičiaus Katekizme. Pirmasis visas ∆ į lietuvių k. išvertė J. Bretkūnas. Jas atskiru leidiniu paskelbė J. Rėza 1625. Ankstyvieji vertimai katalikiškuose leidiniuose pasirodė XVII a. M. S. Slavočinskio giesmyne (1646) išspausdinti 48 eiliuoti ir rimuoti ∆ vertimai, dalis jų versti iš lenkiško J. Kochanovskio (Kochanowski) psalmyno (Psałterz Dawidów, 1579). Naujų vertimų iš lenkų k. buvo ir 1653 kalvinistų S. Jaugelio-Telegos giesmyne.2. poetinis kūrinys atgailos ir skundo, padėkos ir šlovinimo motyvais, psalminė stilizacija. ∆ populiarios ne tik kaip religiniai apeiginiai tekstai, bet ir kaip poetiniai kūriniai. Jų poetinės parafrazės gali būti mažiau ar daugiau nutolusios nuo originalo. Modernus tokio parafrazavimo pavyzdys – S. Gedos Psalmių knygos (1997). Nuo ∆ parafrazių skirtina originali poetinė ∆ stilizacija, Lietuvos poezijos istorijoje buvusi populiari nuo XVI a. Poetiniuose ∆ tekstuose panaudojami tik tam tikri žanriniai ∆ bruožai. Psalminė stilizacija ryški kai kuriose originaliose XVI–XIX a. lietuvių bažnytinėse giesmėse (raudulingosiose giesmėse), taip pat lotyniškoje ir lenkiškoje XVI–XVIII a. LDK poezijoje (trėnuose, herojinėse poemose). Psalminei stilizacijai būdingi tie patys teminiai akcentai kaip ir ∆, tačiau skirtingose literatūrinėse epochose labiau plėtojami tam tikri motyvai, pvz., Baroko epochos poezijoje populiarūs buvo atgailos, maldos, meditatyvumo aspektai, romantizmo laikotarpiu – psalminės herojaus ir tautos likimo tapatumo paralelės (A. Baranausko kūryba). XX a. poezijoje psalminė stilizacija buvo parankus antiokupacinės, tremties poezijos raiškos būdas (A. Miškinio Psalmės), taip pat religinės meditacijos poetinė išraiška (J. Baltrušaitis, B. Brazdžionis). |
