Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

Poetika Visi terminai

seniausia lit-ros teorijos šaka, kurios tyrinėjimo objektu tradiciškai laikomos lit-ros formos. Tokios poetikos ištakos – graikų filosofų Platono ir Aristotelio veikaluose. Tačiau šiuolaikiniai lit-ros teo­retikai pabrėžia, kad šis poetikos apibrėžimas yra nepakankamas, kadangi bet kuri poetika svarsto ir literatūriškumo, arba lit-ros specifiškumo, ir lit-ros bei tikrovės santykio klausimus. Šie du aspektai ryškūs jau seniausioje žinomoje sisteminėje Aristotelio Poetikoje (mimezės ir katarsio sąvokos), nors laikoma, kad svarbiausia vieta jiems tenka XX a. poetikos tyrinėjimuose (struktūralizmas, semiotika). Pagal tai, kuriems literatūrinių formų ar paties literatūriškumo klausimo aspektams skiriamas didžiausias dėmesys, galima išskirti keletą poetikos tipų. Bene žinomiausia iš jų – vadinamoji normatyvinė poetika, kuri siekė suformuoti poezijos meno taisykles ir pagal jas bandė nustatyti kūrinio vertę. Tokios yra, pavyzdžiui, Horacijaus (I a. pr. Kr.) ir N. Bualo (Boileau) (1674) poetikos (abi vadinasi Poezijos menas). Kita rūšis – aprašomoji poetika, kurioje, kaip jau rodo pats pavadinimas, aprašomos literatūrinių tekstų ar jų grupių formos ypatumai. Istorinė poetika tyrinėja literatūrinių formų formavimąsi, raidą, istorinį kitimą. Nuo XX a. poetikos tyrinėjimai vystėsi dviem kryptim. Pirmoji kryptis išlaikė vadinamąjį metadiskursyvinį, arba teorinį, pagrindą ir savo tyrinėjimus vienaip ar kitaip siejo su R. Jakobsono iškeltu klausimu „Kas žodinį pranešimą daro literatūros kūriniu?“ bei reikšmės problema. Pastarojo tipo tyrinėjimams priklauso įvairių lit-ros teorijos krypčių (struktūralizmo, semio­tikos, mitografinės kritikos, teminės kritikos, iš dalies psichoanalitinės kritikos) bandymai svarstyti poetikos klausimus. Antroji kryptis – konkrečių kūrinių poetikos tyrinėjmai, poetiką suprantant kaip vidinės kūrinio sandaros (struktūros, kompozicijos, įvaizdžių sistemos ir pan.) analizę, aiškinimą, padedantį atskleisti, kuo vienas kūrinys skiriasi nuo kito. Būtent šiuo aspektu galima kalbėti, pavyzdžiui, apie K. Donelaičio Metų ar S. T. Kondroto Žalčio žvilgsnio poetiką. Tarpiniu variantu galima laikyti konkrečių lit-ros krypčių, literatūrinių epochų (pavyzdžiui, romantizmo), konkrečių žanrų (A. Zalatoriaus Lietuvių apsakymo raida ir poetika), tekstų grupės ir pan. poetikos tyrinėjimus.