| kūrinio vaizduojamojo pasaulio būtybė. Lit-roje gali būti vaizduojamas veikiantis, galvojantis ir jaučiantis ne tik žmogus, bet ir gyvūnas, daiktas ar reiškinys. Kūrinyje pasirodo ir mitologiniai, istoriniai veikėjai. ∆ yra skaitytojo vaizduotės padarinys, todėl netapatintinas su kūrinio autoriumi. Ši „popierinė būtybė“ yra būtina pasakotojo pasakojamos istorijos dalis. ∆ skaitytojui gali kelti simpatiją arba antipatiją, įkūnyti visuomenės lūkesčius, vertybes ir pats daryti jai poveikį. Pasakotojas ∆ pristato savo vardu, jį pristato kiti ∆ arba jis pats prisistato. Kūrinyje esama tiesioginių (vardai, portretas, biografija) ir netiesioginių (emocinė reakcija, poelgiai) ∆ buvimo ženklų: O. Balzako (Balzac) ir E. Zolia (Zola) ∆ tenka žymiai daugiau tiesioginių ženklų nei G. Flobero (Flaubert) ir G. de Mopasano (Maupassant) ∆. Vienu ar kitu būdu ∆ priskirtas teminis vaidmuo apibendrina jo atliekamus veiksmus: karalius, piemuo, našlaitė ir pan. Intriguoja netikėti teminiam vaidmeniui poelgiai: karalius persirengia elgeta, piemuo neišeina ganyti ir pan. ∆ gali aiškiai įkūnyti kokią nors idėją, savybę (simboliški veikėjų vardai V. Kudirkos satyrose) arba gali būti sunkiau apibūdinamas ir nuspėjamas, net suskaidytas į prieštaringus balsus. ∆ prozos kūrinyje paprastai nėra vieniši, jie sudaro tam tikrą sistemą. Tik toje sistemoje, nuolat lyginant yra suvokiami jų teminiai vaidmenys, mokėjimas arba galėjimas veikti, būti, kalbėti ir pan. Neigiami ∆ kontrastuoja su teigiamais (M. Valančiaus didaktinė proza). Pagrindinį ∆ padeda atpažinti šalutiniai (mažiau svarbūs pasakojimui) arba epizodiniai (tik viename kitame epizode pasirodantys) ∆. Vieni yra pasyvūs, patiriantys veiksmą, kiti – aktyvūs, veikiantys. Skiriami taip pat daugiau ar mažiau tikroviški ∆.Turintis aiškių individualių bruožų ∆ kartais vadinamas charakteriu. Charakteriu gali būti laikoma ir pati ∆ psichologijos ir elgesio skiriamųjų bruožų visuma. Charakteriai gali būti statiški, nesikeičiantys (paprastai nuotykių, riterių romanų herojai) arba dinamiški, dėl vienokių ar kitokių priežasčių patiriantys kaitą. Renesanso epochoje ∆ įgyja daugiau individualių bruožų, bet dar iki Apšvietos ir Romantizmo laikmečio daugiau dėmesio pasakojimuose skiriama ne charakterio, o veiksmo kūrimui. Charakterio kūrimas tapo itin svarbus XIX a. realistinėje prozoje. Realistinis (O. Balzako (Balzac), Č. Dikenso (Dickens) ir kt.) ∆ turi ne tik vardą ir pavardę, profesiją, kilmę, bet ir įpročius bei priklausomybę tam tikram visuomenės sluoksniui atspindinčią išorę, kalbą, charakterio bruožus (tipiškas veikėjas tipiškoje situacijoje). XX a. vis dažniau pasigirsta raginimų nuversti ∆ nuo pjedestalo, ant kurio jį užkėlė XIX a. romanistai, atsisakyti tipiško ∆ jungo, paneigti tariamą ∆ tikroviškumą, vientisumą ir jo aiškią psichologiją. Modernioje prozoje išorinį veikėjų susidūrimą keičia veikėjo vidinis konfliktas, o vaizduojamasis pasaulis gali būti pateikiamas per tokio veikėjo sąmonę. Kartais (prancūzų „naujajame romane“) iš personažo telieka tik į aplinką reaguojanti jo sąmonė.
|
