| tikroviški tautosakiniai tekstai proza. Tautosakiniais kūriniais (o ne paprastu kasdieniu, buitiniu kalbėjimu) šiuos tekstus laikyti leidžia tai, kad jie, nors ir neilgai ar tik tam tikroje aplinkoje, pavyzdžiui, šeimoje, būdavo kartojami, t. y. susiklostė nors menka jų tradicija. Juose dažnai kalbama apie nepaprastus, kuo nors išskirtinius praeities įvykius, bet konkretumo, realumo, buitiškumo šiuose kūriniuose daug daugiau, nei bet kuriame kitame pasakojamosios tautosakos žanre. Pasakojimai turi pažintinę, istorinę vertę, nes, būdami konkretūs, dažnai pagrįsti asmeniniais pasakotojo įspūdžiais ar patirtimi, pateikia tam tikrą tipišką, apibendrinantį reiškinių ar faktų vertinimą. ∆ tematika labai įvairi ir apima beveik visas gyvenimo sritis, tad ir teminė šių tekstų klasifikacija tegali būti sąlygiška ir apytikrė. Kol kas folkloristų kiek labiau linkstama skirti vadinamuosius gyvenimo pasakojimus bei kitokius autobiografinio pobūdžio naratyvus, kuriuose savitai, per paties pasakotojo asmeninės patirties bei išgyvenimų prizmę pateikiami istoriniai įvykiai ir socialinės realijos. Neretai žmonių pasakojamos asmeninės patirties istorijos būna juokingos, humoristinio ar pamokomojo pobūdžio – tokie kūriniai artimi anekdotams. Pasitaiko, kad pasakojama apie patirtą išgąstį, matytus vaiduoklius, gąsdinimą – visam tam paskui pateikiamas koks nors racionalus ar juokingas paaiškinimas; tokiais atvejais pasakojimai būna giminingi sakmėms ar jų parodijoms. Ties mitologinės sakmės riba balansuoja ir dabar folkloristų kiek aktyviau pradėti užrašinėti bei tirti sapnų pasakojimai. Be to, esama nemažai istorinio biografinio pobūdžio tekstų, kur kalbama apie žymius, tautos atmintyje pėdsaką palikusius žmones, kaip antai folklorizuotos istorijos apie A. Strazdą, A. Baranauską, M. Valančių, Vaižgantą ir kitus žymius dvasininkus, šviesuolius. Taip pat žmonių mėgstama pasakoti apie svarbius, jų atmintyje įstrigusius istorinius įvykius: apie karą, pokarį, tremtį, žydų šaudymus, varymą į kolūkius ir pan. Tokiuose pasakojimuose paprastai stengiamasi pateikti kuo daugiau tikslios istorinės informacijos, tačiau visi pasakojami dalykai neišvengiamai nuspalvinami pasakotojo emocijomis, vienaip ar kitaip perteikiant individualų požiūrį, vertinimus, savitai sudėliojant akcentus. Šie pasakojimai vertingi kaip asmeninės ar kolektyvinės atminties liudijimas, bet istorikui, ieškančiam tikslių faktų, jais (lygiai kaip ir visa žodine pasakojamąja folkloro tradicija) remtis derėtų labai atsargiai. |
