| trumpi komiški kūriniai, turintys staigią, efektingą pabaigą. ∆ artimų siužetų esama beveik visuose pasakojamosios tautosakos žanruose, ypač jiems giminingos yra buitinės pasakos ir daugelis sakmių parodijų. Dažnai ∆ baigiamas tiesioginės kalbos replika, tad nenuostabu, kad daugelis jų artimi ir trumpiesiems žanrams (pvz., minklėms, nesusikalbėjimams), tiktai ∆ tekstai paprastai įrėminami papildomais komentarais. ∆, kaip ir sakmės, yra itin gyvybingas, gausus ir populiarus tautosakos žanras. Kadangi daugelis ∆ kuriami atliepiant į aktualias, kartais net vienadienes, realijas, todėl jie sparčiai kinta ir transformuojasi, tačiau paprastai siužeto schema ar modelis lieka tie patys, o keičiami tik veikėjai ar tikrovės detalės. ∆ – vienas iš lengviausiai tautines ir kalbines ribas įveikiančių folkloro žanrų, jie lengvai adaptuojami ir pritaikomi kitai kultūrinei terpei. Kartais tautosakinėje tradicijoje susiformuoja ištisi ∆ ciklai: pavyzdžiui, sovietiniais laikais buvo itin populiarūs ∆ apie pilietinio karo didvyrius Čepajevą ir Petką, apie čiukčių tautybės žmones, apie Brežnevą ir kitus politinius veikėjus; lietuvių tautosakoje žinomi ∆ ciklai apie Kindziulį, apie atskirų Lietuvos regionų gyventojus (dzūką, žemaitį ir suvalkietį ar pan.), apie žydus, apie čigonus, apie kunigus ir davatkas ir pan.; pastaruoju metu itin mėgstami ∆ apie blondines, apie Petriuką, apie estus ir kt. |
