Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

Stebuklinės pasakos Visi terminai

kūriniai, pasižymintys savitu fantastikos pobūdžiu, kuriuose pasakojama apie kovą su nepaprastais priešininkais (slibinu, velniu, milžinu), ypatingus žmogaus sugebėjimus ir magines priemones (septynmylius batus, nematomą apsiaustą), nepaprastų užduočių atlikimą (kelionė į pragarą, stebuklingų daiktų parnešimas), vedybas su gyvūno pavidalą turinčiu sutuoktiniu (vilku, ežiu), stebuklingus virtimus ir pan. Stebuklinėse ∆ gausu senovinių tikėjimų ir papročių, realaus šeimos gyvenimo atspindžių. Šiuose kūriniuose nėra svarbu tikslus vyksmo laikas ar vieta. Lietuvių stebuklinių ∆ veikėjai labai dažnai būna bevardžiai (jei suteikiamas vardas, tai dažniausiai personažas pavadinamas Jonu), pabrėžiamas tik jų statusas šeimoje ir bendruomenėje (pamotė, našlaitė, karalius ir pan.), išvaizdos ypatumai (meškaausis), sugebėjimai (kalnavertis, ąžuolrovis). Užsimenama apie pagrindinius veikėjų charakterio bruožus, pvz., išmintį ar kvailumą, gerumą ar žiaurumą, kurie turi įtakos tam tikriems veikėjo poelgiams. Kryptingai kuriamas teigiamas ar neigiamas klausytojo požiūris į veikėjus. Pagrindinė stebuklinės ∆ funkcija – meniškai, įtaigiai iliustruoti bend­ruomenės narių siekius ir elgesio normas.