| didaktinės lit-ros žanras, kuriam priklauso dažniausiai eiliuoti trumpi alegoriniai kūriniai. ∆ paprastai sudaro pasakojamoji dalis ir moralas; pasakojimo veikėjai dažniausiai būna gyvuliai, žvėrys, augalai, rečiau – žmonės. Jie įkūnija vieną ar kitą moralinę savybę, yra socialinės ar psichologinės kaukės. ∆ paprastai baigiasi tiesioginiu pamokymu, bet kai kada moralas gali būti ir ∆ pradžioje ar viduryje. ∆ išjuokiamos žmonių ydos, joms būdingas komizmas, socialinė, kartais politinė kritika. Pasakojamoji ∆ dalis artima pasakoms (ypač apie gyvūnus), novelėms, anekdotams, moralas – patarlėms ir priežodžiams. ∆ elementų yra kiekvienos tautos folklore, jų aptinkama jau senovės šumerų-akadų tekstuose. Kaip pastovi žanrinė forma ∆ susiformavo VI–V a. pr. Kr. graikų pasakėtininko Ezopo kūryboje. Netiesioginė, užuominų kalba ir dab. vadinama ezopine. Neeiliuotas Ezopo ∆ eilėmis į lotynų kalbą I a. išvertė Fedras. Šių Antikos pasakėtininkų kūriniai yra išversti į daugelio tautų kalbas, jų siužetai panaudoti daugelyje vėlesnių autorių kūrinių. Kiti žymūs ∆ kūrėjai yra prancūzas Ž. de La Fontenas (de La Fontaine XVII a.), rusas – I. Krylovas (XVIII–XIX a. I p.), vokietis K. F. Lessingas (XIX a.). Lietuvių lit-roje pirmieji pasakėčių rinkiniai, pasirodę XVIII a., buvo verstiniai: J. Šulcas iš vokiečių k. išvertė Ezopo pasakėčias (1706). Pirmasis liet. ∆ kūrėjas buvo K. Donelaitis (išliko 6 ∆, parašytos ~ XVIII a. vid.; jose esama ir ezopinių siužetų). S. Daukantas išvertė į liet k. Fedro ∆ (Pasakos Fedro, 1846). XIX a. ∆ rašė beveik visi to meto rašytojai: S. Stanevičius, A. Tatarė, P. Arminas-Trupinėlis, V. Kudirka ir kt. ∆ žanro gyvybingumą lemia nekintanti žmogiškoji patirtis. |
