| krikščionių bažnytinės lit-ros žanras. Susiformavo ankstyvaisiais krikščionybės laikais. Žanro raidą veikė antikinė ir biblinė retorika. Teorinius ∆ pagrindus sukūrė šv. Augustinas. Skiriamos dvi ∆ atmainos: teminis ∆ (lot. contio, sermo) ir homilija. Teminiai ∆ artimesni pasaulietinei lit-rai, labiau pavaldūs dominuojančiai retorikos teorijai, dažnai turi teologinio, visuomeninio ar politinio traktato pobūdį. Homilijos aiškina konkretų Biblijos fragmentą, jų rinkiniai vadinti homilijoriais. ∆ žanras intensyviai plėtojosi Viduramžių, Renesanso ir Baroko laikais. Tada išpopuliarėjo vėlyvaisiais Viduramžiais atsiradusios postilės – Biblijos Naujojo Testamento aiškinimų ir interpretacijų rinkiniai. ∆ žanro pradžia Lietuvoje neatsiejama nuo XVI a. vid. atsiradusios protestantizmo ir katalikybės įtampos. Pirmąsias lenkiškas postiles Vilniuje išspausdino protestantai: liuteronas V. Agripa į lenkų k. išvertė J. Brencijaus ∆ rinkinį (1588), buvo išleista kalvinistiška M. Rėjaus Postilė (1594). Lietuvos katalikų ∆ raidą veikė žymus XVI a. Lenkijos ir Lietuvos pamokslininkas P. Skarga (1536–1612). Vykstant religiniams ginčams Lietuvoje ypač išplito postilės, pateikiančios skirtingas krikščionybės doktrinų interpretacijas. Pirmoji lietuviška, vad. Volfenbiutelio, postilė (1573) liko rankraštinė (išl. 1995; 2 t. 2008 Vysbadene). XVI a. išleistos pagrindinių to meto lietuvių tikybų postilės lietuvių k.: originali liuteroniška J. Bretkūno (1591), iš lenkų k. verstos katalikiška M. Daukšos (1599) ir kalvinistiška J. Morkūno (1600). Visų jų tikslas buvo diegti krikščionybės tikėjimo pagrindus, populiariai aiškinti dogmatikos skirtumus, skatinti idealaus krikščionio moralę. Baroko epochoje buvo ištobulinta stilistinė ∆ raiška, siekiant gilaus asmeninio religingumo fiksuota pamaldumo formų įvairovė. Iš lietuvių ∆ išskirtinės vertės yra K. Sirvydo postilė Punktai sakymų (d. 1 1629, d. 2 1644). Juose pateikiama jėzuitų pažiūrų suformuota dramatiška pasaulio ir žmogaus samprata, pirmą kartą lietuvių raštijoje sprendžiamos ne tik tikybinio, bet ir filosofinio turinio problemos. Sirvydo ∆ išnaudojamos klasikinės retorikos ir biblinės stilistikos (alegorinio vaizdavimo, paralelizmo) galimybės, jos derinamos su šnekamąja kalba. Minėtini kalvinistų Knygos nobažnystės krikščioniškos ∆ (Suma, arba trumpas išguldymas Evangelijų šventų, 1653, kontrafakcinis leid. 1684), iš lenkų k. versti S. Minvydo ir J. Božimovskio vyresniojo. Šių ∆ stilistika priklausoma nuo kitakalbio originalo, tačiau pasižymi atidumu racionaliai ir tiksliai minties raiškai. Vėlyvojo Baroko ∆ būdingas misticizmas, rafinuotesnė retorika. Žymiausias to laikotarpio pamokslininkas – M. Olševskis, kurio ∆ rinkinys mirties tema Broma atverta ing viečnastį (1753) pakartotinai išleista daugelį kartų. Religinės askezės idėjoms perteikti čia pasitelkiama lenkų ir lotynų k. frazeologija ir stilistinės priemonės, todėl Olševskio ∆ atspindi esminius vėlyvojo Baroko bruožus – teatrališkumo, efekto, kalbos intelektualizacijos siekius. XVIII a. II p. lietuvių lit-roje pradėjus reikštis Apšvietos idėjoms, keitėsi ir ∆ žanras: ∆ ėmė dominuoti moralės ir politikos klausimai, buvo diegiami žmogaus kasdienės veiklos pozityvumo, visuomeniškumo idealai. XVIII a. išsiskiria ne tik spausdintų, bet ir rankraštinių ∆ gausa. Ryškūs Apšvietos epochos idealų skverbimosi į pamokslus bruožai matyti K. Lukausko lietuviškų ∆ rinkinyje (išl. 1996), kuriame grįžtama prie klasikinės ciceroniškosios retorikos, išsamaus ir sykiu aiškaus, paprasto minties dėstymo. Apšvietos epochoje atsiradusio politinio ∆ savitumus ryškiausiai įkūnija M. P. Karpavičiaus kūriniai, rašyti lenkų k. Iki XIX a. ∆ lietuvių lit-roje yra beveik vieninteliai lietuvių prozos pavyzdžiai. Išplėtota ∆ stilistinė raiška tapo lietuvių grožinės prozos, visų pirma didaktinės, ištakomis ir pamatu. XIX a. grožinė lit-ra nustelbė pamokslų, kaip ir kitų bažnytinių žanrų, literatūrinę reikšmę, nors jų rinkiniai tebebuvo populiarūs. Vieni žymiausių XIX a. ∆ autorių – R. Jasikevičius, O. Praniauskas – rėmėsi barokine ∆ tradicija. Žemaičių kunigų sem-joje XIX a. lietuvių k. pradėta dėstyti ir ∆ teorija – homiletika.
|
