| (it. novella – naujiena), grožinės prozos žanras. Neilgas kūrinys, kuriam būdinga griežtesnė nei apsakymo struktūra, dažn. dramatiška, staigi atomazga, netikėtas posūkis. Kai kurie lit ros tyrinėtojai ?∆ ir apsakymo terminus vartoja sinomiškai, kiti novelę laiko apsakymo atmaina. Nacionalinėse lit rose termino reikšmė nevienoda: vokiečiai skiria novelę (Novelle) nuo apsakymo (Kurzgeschichte), prancūzų nouvelle panaši į apsakymą (kaip ir récit), rusai skiria apysaką (povest’), apsakymą (rasskaz), novele (novella) vadina labai trumpą apsakymo formą, lenkai t.p. skiria apsakymą (opowiadanie) ir novelę (nowela). Anglų k. terminas novella vartojamas retai, dažn. ∆ neskiriama nuo apsakymo (short story). ∆ pavadinimo etimologija liudija, kad ∆ pradžioje reiškė pasakojimą apie naujus įvykius, kuriuos žmonės perpasakodavo pasilinksminti ar pamokyti. Novelių ciklų užuomazgos įžvelgiamos Tūkstančio ir vienos nakties pasakojimuose (anksčiausi variantai arabų k. iš ~IX a., pirmasis vertimas į europiečių – pranc. kalbą – 1704). Europos tradicijoje ∆ ištakos siejamos su trumpais pasakojamaisiais žanrais – pasakomis, anekdotais, pamokslų intarpais. Renesanso laikotarpiu Europoje suklestėjo pramogai skirti pasaulietinių pasakojimų rinkiniai (italo Dž. Bokačo (Boccaccio) Dekameronas, par. 1349–1353, išl. 1471, prancūzės Margaritos Navarietės (Marguerite de Navarre) Heptameronas, 1558–1559, anglo Dž. Čoserio (Chaucer) Kentenberio pasakojimai, par. ~1387–1400, išsp. 1478) ir praktiniai rinkiniai kunigams. Šalia egzistavo ir kiti iš vid. amžių lit ros atėję panašūs žanrai – fablio, švankas. Renesanso novelei būdinga šios epochos lit ros bruožai: vitališkumas, neretai pereinantis į nešvankumą, optimizmas. Galutinai ∆ žanro kanonai susiklostė XIII a. pab. – XIX a. pr.; ∆ buvo labai populiari Vokietijoje (K. Brentano (Brentan), L. J. fon Arnim (von Arnim). Kūrinio ilgis – nuo kelių iki kelių šimtų puslapių, fabulos centre paprastai buvo vienas paslaptingas įvykis ar konfliktas, vedantis į nelauktą posūkį ir logišką, bet netikėtą pabaigą. Romantikai suteikė novelei filosofinį, mistinį pobūdį (J. L. Tykas (Tieck), E. T. A. Hofmanas (Hoffmann), E. A. Po (Poe). XIX a. su realizmo lit ra susiformavo ir realistinė ∆, labiau pabrėžianti racionalius socialinius, moralinius aspektus (G. de Mopasanas (Maupassant), A. Čechovas). Lietuvių lit roje ∆ užuomazgų įžvelgiama XIX a. vid. didaktinėje prozoje. ∆ terminas pradėtas vartoti XIX a. pab. Aiškesnius bruožus įgijo atsiradus liet. periodikai, kurioje spausdinta trumpoji proza. XX a. pr. ∆ terminą bandė apibrėžti K. Bizauskas, J. Brazaitis, V. Mykolaitis Putinas ir kiti. Pirmasis ∆ formą ištobulino J. Savickis (rink. Ties aukštu sostu 1928). Brandžia novelistika išsiskiria XX a. 4 deš. (P. Cvirka, J. Grušas ir kt.), išeivijos autoriai (A. Škėma, A. Landsbergis, B. Pūkelevičiūtė). ∆ suklestėjo Lietuvoje XX a. 7–9 deš. (intelektuali R. Lankausko, J. Mikelinsko, I. Mero kūryba). Stiprėjo lyrinė tradicija (R. Granauskas, J. Aputis, B. Radzevičius), ironiška pasaulėjauta (S. Šaltenis), pasaulio iracionalumo, paslapties pojūtis (S. T. Kondrotas, 10 deš. J. Skablauskaitė). Trumpos ∆ meistrė – B. Vilimaitė. XXI a. ?∆ žanro kūrinių parašė D. Kalinauskaitė ir kiti. |
