Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

(gr. mythos – žodis, sakmė, padavimas), pasakojimas apie praeitį, alegoriškai ir simboliškai aiškinantis kokių nors reikšmių prasmę. Paties ∆ kilmė dažniausiai tiksliai nežinoma. ∆ pateikia kieno nors, dažniausiai pasaulio, dievų, žmonių, tautų ir valstybių atsiradimo, istorijos pradžios versiją. ∆ herojai dažniausiai yra dieviškos arba nepaprastų galių turinčios asmenybės. ∆ tikslas – pateikti vienokią ar kitokią pasaulio sampratą, rasti realybės prasmę, pagrįsti kasdieniškojo ir transcendentinio pasaulio ryšį, motyvuoti žmonių veiklos, papročių, ritualų priežastis. ∆ susiformavimas neatsiejamas nuo žodinės kultūros. Lit-roje ∆ įgauna daugiau retorinių elementų variacijų, gali būti net parodijuojamas. ∆ sąvokos turinys ir prasmė yra istoriškai kintantys. Klasikiniai senieji tautų ∆, neatsiejami nuo magijos ir kulto, iš esmės skiriasi nuo vad. modernių visuomenių ∆ – sunkiai kontroliuojamų masinių „nuomonių“, formuojamų daugelio veiksnių. ∆ elementų turi XX a. ideologinės sistemos – fašizmas, komunizmas. ∆ gali būti paneigtas elitinių visuomenės grupių (demitologizacija). ∆ tyrimu užsiima įvairios mokslo šakos – etnologija, religijotyra, sociologija, kultūros istorija. Atskira mokslo šaka – mitologija – tyrinėja senųjų tradicinių ∆ sklaidą tautosakoje. Lietuvių mitologijos rekonstrukcijos metodologiją sukūrė A. J. Greimas (stud. Apie dievus ir žmones, 1979; Tautos atminties beieškant, 1990), senovės baltų mitologiją ir religiją tyrinėjo G. Beresnevičius, N. Vėlius. Su ∆ susiję įvairūs pasakojamosios tautosakos žanrai – sak­mės (etiologinės – apie pirmųjų žmonių, gyvūnų, augalų sukūrimą; mitologinės – apie mitinių būtybių atsiradimą ir veiklą), padavimai, stebuklinės pasakos. Mitinės mąstysenos fragmentai atsiveria ir dainuojamojoje tautosakoje, ypač seniausiose apeiginėse dainose, bei smulkiojoje tautosakoje (dažniausiai – keiksmuose, užkalbėjimuose).∆ literatūroje reiškiasi tiek kaip senųjų archainių ∆ panaudojimas, interpretavimas kokiame nors kūrinyje, tiek kaip vidinė pačios lit-ros, kuriančios mitologizacinį procesą, tendencija. Lit-ros ir ∆ sąsajos yra glaudžios, o jų sąveikos procesas – labai sudėtingas. Lit-ra gimsta iš ∆, kuomet šis nustoja būti sakralinis, tikėjimo objektas ir įgyja moralinę, pažintinę, estetinę vertę. Tautosakinė ir rašytinė lit-­ra gausiai naudoja ∆ detales ir formas sykiu perkurdama ir transformuodama pirmykštį ∆, kurį rekonstruoti dažnai sudėtinga. Mus pasiekusi senoji mitologija yra jau literatūrinių inter­pretacijų, racionalizacijos rezultatas.Lietuvių ∆ reliktai aptinkami įvairiuose senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose. Vienas seniausių – Sovijaus ∆, užrašytas Jono Malalos kronikoje (1261). Svarbūs Lietuvos ∆, užfiksuoti metraščiuose: tai ∆ apie lietuvių kilmę iš romėnų – vadinamoji Palemono legenda, užrašyta platesniajame metraščių sąvade (XVI a. pr.). ∆ apie Šventaragį ir kiti Lietuvos metraščiuose, istoriniuose veikaluose užrašyti ∆ buvo ypatingai svarbūs valstybės kūrimo ir stiprinimo ideologijai, pilietiškumo ir tautiškumo ugdymui, turėjo reikšmės atremiant imperialistinę užsienio valstybių politiką. Grožinėje Lietuvos lit-roje, pradedant XVI a. lotyniškais tekstais, ∆ buvo ir tebėra plačiai parafrazuojami (pvz., Antikos ∆ detalės J. Vaičiūnaitės, T. Venclovos, K. Platelio poezijoje arba liet. ∆ simbolika pagrįsti S. Gedos, M. Martinaičio poezijos tekstai).