| šūksnių žanro kūrinius, labai skirtingus savo forma ir vartojimo sfera, vienija praktinė funkcija. Piemenų šūksniai – tai savotiški signalai, kuriais piemenys šaukdavo, ramindavo gyvulius, kviesdavo vieni kitus į naktigonę, duodavo žinią, kad laikas ginti gyvulius namo (Džiole, džiole, / Kiaules namole! / Vingir, vingir, kukš, kukš, / Į namelį šmukšt, šmukšt!). Juose vyrauja įsakmiai kartojami ir įvairiai moduliuojami signalai – specialūs onomatopėjinio pobūdžio garsažodžiai (šiu, jus gul, uz bir, drebulia, liuo trr, gili, olia ir kt.). Šūksniai atitinkamai intonuojami, o kai kurie ir dainuojami. Prekių gyrimai bei užšaukimai – neilgos reklaminės kalbos, sakytiniai skelbimai, skirti turguose ir mugėse privilioti pirkėjams ir įsiūlyti prekę. Šūksnių įtaigumui sustiprinti vartojamos retorinės priemonės (ryškūs kreipiniai, pakartojimai ir pan.), pasitaiko ir eilėdaros pradų: sąskambių, rimavimo, ritmingų frazių; dauguma šūksnių humoristiniai (Žuvies pardavėjai šaukdavo: Kam žuvelių?! Kam šimtą, kam pusę? Iš marelių pagautos, neseniai vendzytos. Kam duot, kam suvyniot?). |
