| vienas ankstyviausių ir pagrindinių bažnytinės lit-ros žanrų. Ankstyvosios svarbiausios krikščionių ∆ („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“) buvo užfiksuotos Evangelijose, vėliau krikščionių liturgijoje ėmė rastis vis daugiau įvairių rūšių ∆. Pagrindinis ∆ tikslas – pagarbinti Dievą, tačiau krikščionybės istorijoje susiformavo daug kitokių maldų (pvz., maldos šventiesiems prašant globos ir pagalbos, ∆ už mirusiuosius ir kt.). Ankstyvaisiais Viduramžiais ∆ tekstai pradėti rinkti į ∆ rinkinius, vadinamus maldaknygėmis. Pirmosios krikščionių ∆ į lietuvių k. turėjo būti išverstos krikštijantis Lietuvos valdovams (pvz., karaliui Mindaugui) ir vėliau christianizuojant visą Lietuvą, tačiau ankstyviausi lietuviškų ∆ užrašymai žinomi tik iš XVI a. pr.: trys lietuviškai ranka įrašytos ∆ buvo rastos 1503 Strasbūre išleistoje kunigams skirtoje knygoje Tractatus sacerdotalis. Pirmos spausdintos lietuviškos ∆ buvo paruoštos M. Mažvydo ir publikuotos įvairiose jo parengtose liuteronų tikybos knygose. Evangelikų bažnyčios ypač skatino ∆ ir giesmų vartojimą ne lotynų, bet liaudies kalbomis, todėl pirmoji atskira lietuviška maldaknygė, parengta J. Bretkūno (Kolektos alba paspalitos maldos, 1589) taip pat buvo išleista protestantiškoje Prūsų Lietuvoje. Pirmoji atskira Katalikų bažnyčios maldaknygė lietuvių k., kurioje buvo sudėtos Mergelei Marijai skirtos ∆, buvo parengta J. Kasakauskio (Rožančius švenčiausios Marijos Panos, 1681). |
