| 3 deš. avangardistinis lit-ros sąjūdis ir jo leistas to paties pavadinimo žurnalas. Sąjūdžio pradžia – apie 1922, kai išėjo vienkartinis leidinys Keturių vėjų pranašas su programiniu K. Binkio eil. „Salem aleikum“ ir manifestiniu Keturių vėjų kurijos pareiškimu. Savotišką manifesto vaidmenį atliko ir Binkio eil. rink. Šimtas pavasarių (1923, 2 leid. 1926). Nuo 1922 Binkis, sąjūdžio vadovas, ėmė organizuoti ir jaunųjų menininkų pirmadienines sueigas, vadinamuosius „paldieninkus“. Žurnalas leistas 1924–1928, išėjo 4 nr. Redagavo J. Petrėnas (J. Tarulio slp. pasirašinėjęs žymiausias keturvėjininkų prozininkas), sąjūdyje dalyvavo S. Šemerys-Šmerauskas, J. Tysliava, J. Žlabys-Žengė, T. Tilvytis, A. Rimydis, A. Šimėnas, J. Švaistas, A. Gricius, paskutiniame numeryje debiutavo B. Raila ir kt. Keturvėjininkai taip pat rengė lit-ros vakarus, radijo valandėles.∆ sąjūdyje jungėsi kelių avangardistinių krypčių – ekspresionizmo, futurizmo, dadaizmo – bruožai. Akivaizdi orientacija į pasaulinę kultūrą. Svarbiausias keturvėjininkų bruožas – radikaliai polemiškas santykis su lit-ros tradicija, pirmiausia – tautiniu romantizmu, simbolizmu. ∆ nusigręžė nuo lietuvių lit-roje dominavusio kaimo, gamtos poetizavimo. Propagavo „miestietiškas“ vertybes. Žavėjosi techniniu progresu, masinės komunikacijos priemonėmis (kūrė „radijo poemas“, į laikraštį žiūrėjo kaip į knygos modelį). Bandė peizažą pakeisti urbanistiniu vaizdu. Miestietišką orientaciją derino su tautosakos ir K. Donelaičio, A. Strazdo sodrios, tiesmukos valstietiškos kalbos tradicija. Tačiau pro deklaruojamą miestietiškumą keturvėjininkų kūryboje dažnai tebematyti kaimietiška patirtis (pvz., Binkio eil.). ∆ kūrė akcijos, dinamizmo, tempo kultą, jausmingą lyrikos sentimentalumą siūlė keisti juslingumo poetizavimu. Lietuvių lit-ros raidai svarbus ∆ siūlytas poetinės kalbos traktavimas: deklaruotas laisvas, amatininkiškas santykis su žodžiu (į žodį žiūrima kaip į daiktą), demonstruota eilėraščio „padarymo“ technika. Eksperimentuota garsu, gramatika, eilėraščio grafiniu pavidalu. Mėgstamas kalambūras, ironija, groteskas. Iš kalbos dalių keturvėjininkai dažniausiai vartojo veiksmažodį, retai emociškai neutralų.1927 Lietuvos u-te buvo suorganizuotas literatūrinis ∆ teismas, nuteisęs juos „sunkiems literatūros darbams“. Toks dėmesys buvo savotiškas ∆ pripažinimas.∆, pirmasis organizuotas lietuvių lit-ros sąjūdis, reikšmingas ne tik sukurtais tekstais, bet, svarbiausia, polemine dvasia, iškeltu poreikiu atnaujinti literatūrą, meno autonomiškumo teigimu. ∆ pėdsakas akivaizdus visoje iki 1940 kurtoje lit-roje – jų siūlytos stilistikos rasime net visai kitos pakraipos autorių, pvz., B. Brazdžionio, J. Aisčio, poezijoje. ∆ programos aidų galima pastebėti ir vėlesnių kartų avangardistiškai nusiteikusių poetų kūryboje (ryškiausias pavyzdys – almanachas Svetimi, 1994). |
