Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

Ironija Visi terminai

(gr. eirōneia – apsimetimas), perkeltinis reikšmės vartojimas, kai žodis ar žodžių junginys įgyja priešingą reikšmę. Kaip literatūrinis tropas ∆ yra metaforos ir metonimijos paribio zonoje, nors labiau linkstama ∆ priskirti metonimijos tropams. ∆ reiškiasi įvairiausiomis formomis: nuo subtilaus pasišaipymo iki sarkazmo; satyrinėje literatūroje ∆ tampa dominuojančia išraiškos priemone. Visas ∆ spektras priklauso jau ne vien stilistikos, bet ir pasaulėvaizdžio sferai. Vokiečių Jenos mokyklos atstovai (A. Šlegelis (Schlegel) buvo sukūrę romantinės ∆ teoriją, pagrindžiančią visapusiškai ironišką požiūrį į būtį. Egzistencinė arba kosminė ∆ itin būdinga moderniai lit-rai, kur ∆ yra vienintelė įmanoma racionali santykio su nežmoniška tikrove forma (pvz., B. Sruogos Dievų miškas, kai kurie A. Škėmos Baltos drobulės fragmentai). ∆ gali būti nukreipta ir į pačią lit-ros istoriją, kai neva rimtai naudojamos literatūrinės klišės, nusidėvėję poetizmai ir pan. (H. Radausko poezija, J. Savickio novelės).Be žodinės ∆ dar išskiriamos dramatinė ir situacijos ∆. Dramatinė ∆ atsiranda tuomet, kai žiūrovai žino tai, ko pagrindinis pjesės personažas žinoti negali. Situacijos ∆ sukuria neatitikimas tarp personažo veiksmų ir jo lūkesčių. Pvz., Sofoklio tragedijoje Karalius Oidipas herojus, norėdamas išvengti orakulo pranašystės, jog jam lemta nužudyti savo tėvą ir vesti motiną, bėga, palikdamas namus, bet galop taip ir atsitinka.