| dailės, muzikos, iš dalies lit-ros kryptis, atsiradusi XIX a. 8 deš. Prancūzijoje. Pavadinimą šiai krypčiai davė K. Monė (C. Monet) paveikslas „Impresija: Saulėtekis“ (1872). Pirmoji dailininkų impresionistų paroda surengta 1874. ∆ protestavo prieš akademinei tapybai būdingą požiūrį į dailę kaip į tikrovės kopijavimą, iškėlė siekinį perteikti akimirkos įspūdį, nuotaiką, spalvų, šviesos ir šešėlių žaismą. ∆ suabejojo vieningos tikrovės buvimu ir į dėmesio centrą iškėlė kuriančiojo poziciją, požiūrio tašką, iš kurio vienaip ar kitaip matomas pasaulis. Žymiausi dailininkai-impresionistai: K. Monė, O. Renuaras (Renoir), E. Mane (Manet), K. Pisaro (Pissaro), E. Dega (Degas).Iš dailės ∆ terminą perėmė lit-ros kritika, tačiau literatūrinio ∆ sąvoka nėra aiškiai apibrėžta. Impresionistais vadinami atskiri poetai (prancūzų – P. Verlenas (Verlaine), rusų – K. Balmontas), belgų rašytojas M. Meterlinkas (Maeterlink). Tačiau impresionistais neretai laikomi ir prancūzų simbolistai ar, pvz., anglų rašytojas O. Vaildas (Wilde). ∆ dažniau siejamas su lyrika – jai, kaip ir dailei, būdingas įspūdžių fiksavimas, subjektyvaus santykio su gamta reiškimas; taip pat asociatyvus garsinių, regimųjų, kvapų ir kt. pojūčių jungimas, fragmentiška kompozicija, melodinga kalba. Vyraujanti impresionistinės poezijos nuotaika – liūdesys, melancholija. ∆ terminas taip pat vartojamas apibūdinti prozai, kurioje vaizduojamas vidinis žmogaus gyvenimas, išorinis pasaulis ne aprašomas, o parodomas per veikėjo ar pasakotojo psichikos prizmę. Šiuo atžvilgiu ∆ bruožų esama M. Prusto (Proust), Dž. Džoiso (Joyce), Dž. Konrado (Condrad), V. Vulf (Woolf), K. Hamsuno ir kt. prozininkų kūryboje.Lit-roje ∆ terminas vartojamas ne krypčiai, o vaizdavimo būdui, pasaulėjautai nusakyti.Lietuvių lit-roje ∆ apraiškos susijusios su romantinėmis, simbolistinėmis tendencijomis. Ryškiausi ∆ bruožai I. Šeiniaus kūryboje (romane Kuprelis, apysakoje Vasaros vaišės), B. Sruogos poezijoje (ypač rink. Dievų takais, kur jausmo istorija išskaidoma į atskiras akimirkas). ∆ stilistikos esama Šatrijos Raganos (apysaka Viktutė), A. Vaičiulaičio, J. Jankaus ir kai kurių kt. autorių kūryboje.
|
