| gr. hagios – šventas + grapho – rašau), šventųjų gyvenimas, religinės krikščionių lit-ros rūšis, šventųjų gyvenimų aprašymai, fiksuojantys jų šventumo pasireiškimo, dažnai ir kankinystės istoriją. Pirmuoju ∆ kūriniu laikomas šv. Atanazo (IV a.) parašytas Šv. Antano gyvenimas. Iš V a. yra išlikusios Egipto ir Sirijos dykumų vienuolių asketų biografijos. Viduramžiais hagiografinės medžiagos rašytojai rėmėsi iš vad. acta martyrum (kankinių darbų) – teisminių protokolų apie pirmųjų krikščionių teismų nuosprendžius, mirties bausmes; pranešimai dažnai būdavo užrašyti romėnų teismo raštininkų, o vėliau, patekę į krikščionių rankas, papildomi ir perdirbami. ∆ kūriniai Viduramžiais turėjo legendų (lot. legenda skaitytini dalykai) pavadinimą, o iš jų sudarytos rankraštinės knygos vadinosi legendų (Liber legendarius) ir kančių (Liber passionarius) knygomis. Vienas žymiausių Viduramžių ∆ paminklų – Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai (Legenda aurea, liet. 2008) – 1263–1273 dominikono Jokūbo Voraginiečio parašytas legendų rinkinys lotynų k., kurio pasakojimai išdėstyti pagal liturginį kalendorių. Nuo 1643 jėzuitai leidžia visuotinius Šventųjų darbus (Acta Sanctorum), į kuriuos įtraukti ir Lietuvos šventieji. Lietuvos ∆ pasakojimų tradicija yra susijusi su pirmųjų į Lietuvą vykusių misijonierių vardais ir veikla, užfiksuota užsienio kronikininkų. Hagiografinio pobūdžio pasakojime apie šv. Brunoną 1009 pirmą kartą paminėtas ir Lietuvos vardas. XIV a. gimė Vilniaus pranciškonų kankinių (Ulricho ir Martyno), nukankintų kunigaikščio Gedimino įsakymu tarp 1338–1342, legendos, kurių ankstyviausias variantas užrašytas vienoje XIV a. Prancūzijos pranciškonų kronikoje.XIV a. atsirado legenda apie tris Lietuvos stačiatikių kankinius (Joną, Antaną ir Eustachijų), tarp 1354–1377 paskelbtus Stačiatikių bažnyčios šventaisiais. Pirmasis teksto variantas, bylojantis apie šiuos tris kankinius, priėmusius krikščionybę ir dėl to kunigaikščio Algirdo nukankintus, buvo sukurtas graikų k. Konstantinopolyje. Iš XVI a. apie tai yra išlikęs LDK stačiatikių Supraslio vienuolyno ∆ pasakojimas bažnytine slavų k. XVI a. Lietuvos metraščiuose (Bychoveco kronikoje), vėliau M. Strijkovskio, A. Vijūko-Kojalavičiaus darbuose užrašyta legenda apie 14 Vilniaus pranciškonų, kurie taip pat buvę nužudyti kunig. Algirdo įsakymu, septyniems nukirtus galvas, o kitus, prikaltus prie kryžių, numetus nuo Plikojo kalno į Nerį. Jų garbei tarp 1613–1636 ant kalno buvo pastatyti trys kryžiai, o kalnas įgijo Trijų kryžių kalno vardą. Visi ∆ kankinių pasakojimai pasižymi detaliu žiaurių kankinimo metodų aprašymu, turi daug „bendrųjų vietų“ (pvz., baudėjų reikalavimas išsižadėti krikščionybės ir kankinių pasiryžimas laikytis tikėjimo bet kokia kaina).Prasidėjus Lenkijos ir Lietuvos karalaičio šv. Kazimiero (1458–1484) kanonizacijos procesui XVI–XVII a. išplito hagiografiniai pasakojimai, liudijantys karalaičio šventumą.Pirmas stambus Lietuvos ∆ paminklas lenkų k. – jėzuito Petro Skargos Šventųjų gyvenimai (1579), kuriame pateikta beveik 400 pasakojimų. A. Vijūkas-Kojalavičius Įvairenybėse apie Bažnyčios padėtį ir būklę Lietuvoje (1650) hagiografiniu stiliumi aprašė žymiausių Lietuvos jėzuitų biografijas ir nuopelnus, minėjo kitų konfesijų tikėjimo kankinius. Pirmi reikšmingi ∆ kūriniai lietuvių k. yra M. Valančiaus veikalai Žyvatai šventųjų (1858) ir Gyvenimai šventųjų Dievo (1868). |
