| pastovią poziciją, dažniausiai eilutės gale, turintis garsų sąskambis (eilučių pradžioje ar viduryje esantys rimai būdingi Rytų – arabų, persų – poezijai). Pagal kirčio vietą eilutės gale skiriami vyriški (kirčiuojamas paskutinis skiemuo, pvz., basa / rasa), moteriški (kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, pvz., skyla / kyla), daktiliniai (kirčiuojamas trečias nuo galo skiemuo, pvz., šviésdamas / kviésdamas), hiperdaktiliniai (kirčiuojamas ketvirtas nuo galo skiemuo) rimai. Pagal garsų sutapimą skiriami tikslūs ir netikslūs rimai. Rimas, kurių sutampa ne tik klauzulės, bet ir prieš jas einantys garsai, vadinamas giliuoju (pašlaičių / našlaičių). Jei rimuojamoje žodžio dalyje sutampa balsiai, bet nesutampa priebalsiai, rimas yra asonansinis (gėlę / gėrė). Jei sutampa priebalsiai ir nesutampa balsiai, rimas yra konsonansinis (rankom / renkam). Instrumentiniu laikomas rimas, apimantis daugiau nei klauzulę (pvz., visą žodį) ir pagrįstas garsų sekos panašumais, kontrastais ir pan. (pvz., raudót / ruduo). Rimų pasiskirstymas strofoje vadinamas rimavimu. Pvz., populiariausioje strofoje, katrene, eilutės gali būti kryžminio (ABAB), gretutinio (AABB) arba gaubiamojo (ABBA) rimavimo. Rimas yra svarbus ne tik garsiniu požiūriu – rimuoti žodžiai būna susiję ir semantiškai. |
